Valdovų rūmų statyboms artėjant pabaigtuvių link apsižiūrėjome, kad užmiršome savęs paklausti, kokiu turiniu juos užpildysime. Kalbu ne apie aukcionuose nupirktus antikvarinius baldus ir gobelenus.
Neseniai paaiškėjo, kad šitie rūmai netinka net ir daugumai Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai renginių, apie kuriuos nuolat šnekėjo politikai, kaulydami pinigų statyboms. Jeigu jau taip nutiko, kad svarbiausioje Vilniaus vietoje turėsime šitą beprotiškai brangų abejotino autentiškumo statinį, tai kodėl mums jo neužpildyti tokiu pat butaforiniu turiniu?
Kas iš to, kad Valdovų rūmuose veiks dar vienas muziejus, kurį iš lieso Kultūros ministerijos biudžeto reikės šildyti, valyti dulkes ir mokėti algas susiraukusiems muziejininkams, nuobodžiaujantiems, kol užklys koks pasiklydęs užsienietis ar mokinukų ekskursija? Visai kas kita - Valdovų rūmai su gyvu valdovu ir jo dvaru.
Europos konstitucinių monarchijų pavyzdžiai nepaneigiamai įrodo, kad tai didina šalies patrauklumą turistams. Manau, kad monarchijos atkūrimas suteiktų Lietuvai šiokio tokio išskirtinumo banaliame Rytų Europos jaunų valstybėlių margumyne. Ir, po galais, tai tiesiog gražu.
Prisiminkite, kaip pusė pasaulio braukė ašaras prie televizorių ekranų žiūrėdama Didžiosios Britanijos princo Williamo ir Kate Middleton vestuvių transliaciją ir reportažus iš Nyderlandų karalienės Beatrix sosto perdavimo princui Willemui Alexanderiui.
Asmeniškai nepažįstu Inigo von Uracho, bet valdovas iš kilmingos Vidurio Europos giminės padėtų mums atsikratyti prasčiokiško buvusios sovietinės respublikos su blokiniais daugiabučiais, griūvančiomis kolchozų fermomis ir korumpuotais politikais įvaizdžio. Vien pats monarchijos atkūrimo procesas suteiktų Lietuvai tiek tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, kiek už visą metinį valstybės biudžetą nenupirktume.
Pastarąjį dešimtmetį mūsų lietuviškoji tapatybė išgyvena krizę. Prieškarinė valstietiška rūpintojėlių ir geltonkasių mergelių Lietuva, patriotizmą grindusi etniškumu ir katalikybe, šiuolaikiniame pasaulyje neatrodo patraukliai. Ar ilgai mus vienys tik alus ir krepšininkų pergalės? Taip ir blaškomės tarp visiško savo tapatybės neigimo ir radikalaus nacionalizmo, lig šiol sėkmingai slopinamo, bet nuolat gręsiančio išsiveržti pavienių tautiškai susipratusių pusgalvių smurtu prieš kitos rasės ar gimtosios kalbos bendrapiliečius.
Importinis kosmopolitiškas valdovas ir vizualiai išraiškingi monarchijos ritualai galėtų tapti tuo bendru, mus visus, nepaisant etninių ir rasinių skirtumų, vienijančiu patriotizmo centru. Prezidento institucija tam netinka, nes jos emocinis užtaisas pernelyg silpnas ir galų gale kiekvienas Prezidentas ateina į šį postą remiamas kažkurių politinių jėgų, o jų oponentams visą kadenciją išlieka svetimas.
Taip velionis Algirdas Mykolas Brazauskas man visada liks pirmiausiai LKP pirmuoju sekretoriumi, o Rolando Pakso kaip savo Prezidento nepriėmė pusė Lietuvos, jo šalininkų vadinta korumpuotu elitu. Karalius kaip tik būtų tuo anapus partinio susiskaidymo ir ideologijų esančiu politinės sistemos centru, neturinčiu jokios sprendimų galios, todėl ir nepuldinėjamu politikų.
Žvaigždėmis ir elitu gyvenimo būdo žiniasklaidos vadinama mūsų visuomenės dalis vis dėlto yra tokia prasčiokiškai banali, nuspėjama ir neskoninga, kad jos mėgdžiojimas daro nemenką žalą tokia informacija mintančiai auditorijai. Viktoro Uspaskicho kalbos perlai ir Birutės Vėsaitės giliamintiškos įžvalgos, Andriaus Šedžiaus vestuvės ir Artūro Račo dundukų sąrašas... Smulku, beviltiškai smulku.
Virš jų akivaizdžiai stinga inteligentiško aristokratiškų manierų asmens, o gal ir visos karališkos šeimos. Galų gale, ilgiau Jungtinėje Karalystėje pabuvę mūsų emigrantai, grįžę į Lietuvą, čia pasigestų tik atskirų karšto ir šalto vandens čiaupų.
Sunkiai įsivaizduoju, kas Lietuvoje galėtų priimti sprendimą dėl monarchijos atkūrimo. Reikėtų keisti Konstituciją ir tikriausiai surengti referendumą. Bet pradžiai Premjeras galėtų bent jau darbo grupę šiuo klausimu sudaryti. Manęs į ją nekvieskite, jau geriau Kunigaikštį Vildaugą - jam bus arčiau į posėdžius ateiti.
