Dar metai kiti – ir privačių smulkiųjų gyvūnų (kačių, šunų, žiurkėnų) klinikų savininkai sunkiai ryšis kelti koją į kaimą. Apie ūkininkų nuogąstavimus ir veterinarijos specialistų trūkumą kaime - pokalbis su Telšių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) viršininku-valstybiniu veterinarijos inspektoriumi Zigmu Nevardausku.
- Privatūs veterinarijos gydytojai kaime tampa nykstančia profesija. Kas atsitiko, kad jauni specialistai vis rečiau sutinkami provincijoje?
- Privati veterinarija – ne vien gyvulio gydymas. Tai tiesiogiai susiję ir su maisto sauga. Veterinaras yra pirmas žmogus, kuris, paskyręs gydymą, kontroliuoja ir užtikrina, kad to gyvulio produkcija nepatektų į maistą. Kita labai svarbi sritis, o pasauliui darantis vis atviresniam, ji taps dar svarbesnė – tai užkrečiamųjų ligų plitimas. Veterinarijos gydytojas yra tas žmogus, kuris užtikrina, kad į bandą būtų įvežami tik sveiki gyvuliai, o išvežami irgi tik sveiki. Tos dvi pagrindinės funkcijos svarbios ne tik ūkininkui bei veterinarui, bet ir vartotojams, tai yra mums visiems.
Valstybė privačiam veterinarui yra davusi daugybę įpareigojimų, todėl manau, teisinga būtų pradėti galvoti apie tai, kaip visiems mums svarbią šaką sustiprinti. Veterinarinės veiklos rėmimas nėra savitikslis. Šiandienis ūkininkas nori ne tik savo gyvulius išgydyti, jis laukia ir konsultacijų, kokį gyvulį įsigyti, kaip jį prižiūrėti, kuo šerti, nes nenori rizikuoti brangiai kainavusio gyvulio sveikata. O tai reiškia, kad veterinarams reikia kelti kvalifikaciją, formuoti naują, šviežią požiūrį į gydymą.
- Kokia situacija privačioje veterinarijoje pastaraisiais metais susiklostė Telšių apskrities rajonuose?
- Su stambiais gyvūnais Telšių apskrityje dirba 36 privatūs veterinarijos gydytojai profesionalai, plataus profilio specialistai. Taip jau susiklostė, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo daugelis jų liko gyventi ir dirbti tose teritorijose, kur darbavosi ir esant kolūkinei sistemai. Paprastai tas pats veterinarijos gydytojas gydo visų rūšių gyvulius, atlieka profilaktikos darbus. Ne tik gydo, dažnai ir pataria, kaip juos prižiūrėti, padeda suženklinti, neretai teikia ir sėklinimo paslaugas. Jau dabar susiduriame su svarbiausia problema – specialistų trūkumu.
Per pastaruosius 20 metų Telšių apskrities rajonuose privačiai dirbančių veterinarų gretas papildė tik vienas gydytojas! Daugiausia yra 50-60 metų amžiaus – 25 veterinarai, ir tik vienas iki 40 metų. O kas bus dar po dešimtmečio? Apie tai reikia labai dalykiškai diskutuoti.
- Ar panaši padėtis ir visoje šalyje? Kodėl ji taip susiklostė?
- Paradoksalu, bet kai žemės ūkis Lietuvoje iš dalies dėl rėmimo kilo sparčiausiai, ES struktūrinių fondų paramos ar šalies biudžeto subsidijų negaunančių veterinarijos gydytojų veiklos plėtra visai sustojo.
Tam tikras augimas, materialinis apsirūpinimas vyko tik dėl labai aktyvios privačios iniciatyvos arba šią veiklą remiant kitiems verslams. Visą tą laiką į veterinarus buvo žiūrima kaip į verslo subjektą, turintį išgyventi iš to, ką pats uždirba. Niekas neginčija, laisvoje rinkoje situacija tokia ir turėtų būti. Bet realybė kiek kitokia. Veterinarai pateko į tokią sistemą, kuri funkcionuoja remiama – praktiškai visos su žemės ūkiu susijusios sritys vienokiu ar kitokiu būdu gauna tiesioginę ar netiesioginę paramą (gyvulininkystė, augalininkystė, mėsos perdirbimas, pieno perdirbimas, net prekyba). Privati veterinarija, kurios veikla tiesiogiai susijusi su žemės ūkiu, jokios paramos, deja, negauna. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas yra pasakojęs, kaip kvietė veterinarą pagelbėti besiveršiuojančiai karvei. Po kurio laiko veterinaras skambina: jei gali, atvažiuok nuo pusiaukelės partempti palūžusią dvidešimtmetę „audinę“... Šiandieninis veterinarų techninis apsirūpinimas, jei nevystoma jokia pagalbinė veikla, tragiškas. Tik kita papildoma veikla užsiimantis veterinaras gali iš dalies atnaujinti darbo priemones.
- Sakėte, jog per 20 metų į Telšių apskrities rajonus atėjo tik vienas naujas privatus veterinaras. Kodėl į kaimą dirbti su gyvuliais neina jauni specialistai?
- Jauno specialisto praktinių žinių bagažas nėra gausus, o patirtį turintis veterinaras perduoti žinias jauniems gydytojams nėra suinteresuotas. Reikalingas ir didelis pradinis kapitalas (80-200 tūkst. Lt), kad jaunas, veterinarijos mokslus baigęs specialistas galėtų įsikurti ir pradėti privačią veiklą. Deja, ką tik po mokslų atėjęs veterinarijos gydytojas tokių lėšų neturi, o rėmimo nėra, todėl tokie specialistai mieliau renkasi valstybinę tarnybą ar su įgyta specialybe nesusijusį darbą. Labai silpna veiklą vykdančių veterinarų materialinė bazė, taip yra iš esmės dėl netolygaus ūkininko ir jo partnerio veterinaro pajamų lygio. Ūkininkas gauna tiesioginių ir netiesioginių išmokų, o veterinarijos gydytojas, pajamų gaudamas tik už teikiamas paslaugas, papildyti savo materialinę bazę jokių galimybių neturi. Iš gydymo gaunamos pajamos naudojamos tik būtiniausiems įrankiams, medikamentams įsigyti, mokesčiams bei atlygiui už darbą.
- Kokios kitų šalių patirtys?
- Teko domėtis gerokai pažengusių valstybių pavyzdžiais, kaip jaunus žmones pritraukti į kaimą. Panašiai kaip pas mus buvo ir kai kuriose kitose ES valstybėse, kol nebuvo imtasi reikalingų priemonių.
- Kokie pasiūlymai tiktų Lietuvai?
- Manau, situaciją iš esmės pakeistų keturios programos.
1. „Jaunojo veterinaro darbo patirties įgijimas kaime“. Veterinarijos akademiją baigusiems gydytojams 2-3 metus sudaromos sąlygos dirbti pas patirtį turintį veterinarą. Jaunas specialistas įgyja patirties, susipažįsta su praktinio darbo aspektais, o „patirties siekiantį veterinarą“ į darbą priėmusiam veterinarui tai būtų pagalbininkas, galimybė atnaujinti teorines žinias. Kaip parama galėtų būti iš dalies subsidijuojama darbo vieta.
2. „Jaunojo veterinaro įsikūrimas“. Programa orientuota į veterinarijos gydytoją, įgijusį veterinarijos patirties (bent trejų metų „patirties įgijimo“, darbas kooperatyve, bendrovėje, užsienyje kitam veterinarui priežiūrint ir pan.). Gavęs paramą veterinarijos gydytojas įgyja pareigą vykdyti veiklą bent penkerius metus. Tai jaunas, iššūkių nebijantis specialistas, turintis tvirtą teorinį bagažą, įgijęs praktikos, dirbantis su žemės ūkio gyvuliais. Norint užtikrinti nenutrūkstamą specialistų kaitą, per metus šaliai reikia mažiausiai 15 veterinarijos gydytojų.
3. „Veterinaro materialinės bazės stiprinimas“. Stengiantis neatsilikti nuo naujausių technologijų, siekiant geriausio rezultato, būtina remti privačius veterinarijos gydytojus, jau dalyvaujančius veterinarinėje rinkoje. Svarbu atnaujinti prietaisų, priemonių krepšelį, turėti tinkamą, kaimo keliais važiuoti pritaikytą transportą. Kadangi aktyviai dirbančių veterinarijos gydytojų Lietuvoje yra apie 500, per metus parėmus apie 100 veterinarų, gautume akivaizdų efektą.
4. „Pasitraukimas iš aktyvios veterinarinės veiklos“. Visame pasaulyje veterinaro įdirbis labai vertinamas. Tai visų pirma bendravimas su klientais, sukaupta patirtis, turima materialinė bazė. Paprastai tas sukauptas potencialas ir nunyksta. Panaudojus minėtą priemonę būtų užtikrintas perimamumas. Tą puikiausiai galėtų padaryti kad ir praktinių žinių įgijęs akademiją baigęs jaunas veterinaras. Kokia iš to nauda? Gyvulių laikytojas nepertraukiamai gautų paslaugą, jaunas veterinaras užsitikrintų darbo vietą, atitarnavęs veterinaras – orią senatvę.
- Kas šias programas finansuotų? Ar ne naivu tikėtis, kad patys ūkininkai „susipras“ dalį lėšų skirti svarbiai profesijai. Ir vis dėlto, atsižvelgiant į tam tikrus nustatytus kriterijus, gyvulių skaičių, ar nebūtų galima įteisinti tvarką, pagal kurią ūkininkai mokėtų įnašus į specialų fondą, iš kurio ir būtų finansuojamos Jūsų minėtos reikmės?
- Žinoma, labai reikalingas finansavimo šaltinis. Palyginti su kitomis programomis, veterinarinės veiklos rėmimas sudarytų tik mažą dalį. O grąža neabejotina ir rezultatas būtų greitai pastebimas. Realiausia galimybė – 2014-2020 metų periodo ES struktūrinė parama. Daugelis principų galėtų būti perimta iš dabartinio ūkininkų finansavimo. Sistema veikia puikiai, nustatyti aiškūs kriterijai tiek įgyvendinimui, tiek kontrolei.
