Vis dėlto už ką Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė praėjusią savaitę buvo papuošta vienu prestižiškiausių Senojo žemyno apdovanojimų, politikos „Oskaru” vadinamu Karolio Didžiojo prizu?
Tikrosios priežastys – paslaptis daugeliui ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje mūsų šalies vadovę apdovanojusioje Europoje ir jos centrinėje valstybėje Vokietijoje.
Juk ne vienas į Lietuvą atvykęs Vokietijos didžiųjų žiniasklaidos priemonių žurnalistas, gavęs nelengvą užduotį supažindinti savo auditoriją su visiškai nepažįstama asmenybe, tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis ir teigė nebesuprantąs šio apdovanojimo skyrimo kriterijų.
Tačiau Vakarų žiniasklaida nesiryžo šventvagystei – suabejoti tokio apdovanojimo pagrįstumu ir jo teikėjais.
Todėl visi jos pranešimai apie šį įvykį, pačią D.Grybauskaitę, Lietuvą ir visą regioną buvo sukurpti pagal šabloną, kokį buvo parengęs apdovanojimo komitetas.
Pagal šį šabloną, Lietuva ir visas regionas apskritai yra naujoji Europos oazė bei pažangos švyturys, parodęs, kaip šauniai galima įveikti krizę. Tačiau tai Lietuva padarė tik vedama savo prezidentės, apie kurią susitelkė visus sunkumus vieningai ir ramiai atlaikiusi tauta.
Prie šios pagrindinės stebuklinę pasaką primenančios vizijos buvo prilipdyta kita – kad būtent D.Grybauskaitė, būdama ES komisarė, nubrėžė naujosios finansinės politikos kontūrus ir visam žemynui. Taip pat ji esą labai sėkmingai dabar vykdo visos ES užsienio politiką Rytuose.
Apie tikrovę, kurios tamsioji pusė ne mažesnė, o gal net didesnė nei šviesioji, buvo beveik arba visai nekalbama. Tarsi Lietuvoje nebūtų didžiulės emigracijos, nedarbo, per kelerius metus triskart padidėjusios valstybės skolos, klestinčios šešėlinės ekonomikos, „Snoro” ir Ūkio bankuose nusavintų žmonių ir įmonių uždirbtų pinigų, didėjančio visuomenės susiskaldymo ir nepasitenkinimo, išsiliejusio per Seimo rinkimus.
Atsisakyta ir nuoseklios užsienio politikos, o ją pakeitė nuolatinis blaškymasis, ypač santykiuose su kaimynais. Be to, sunkmetis šalyje toli gražu dar nesibaigė ir nesuvaldytas, o kai kuriose srityse jis dar labiau išsikerojo.
Kita vertus, visus tuos tikrus ir tariamus krizės suvaldymo ir įveikimo nuopelnus, kurie priskiriami D.Grybauskaitei, derėtų priskirti jos remtai dešiniųjų Vyriausybei.
Dar tiksliau, pirmąjį ir vienintelį jos darbą šioje srityje – naktinį krizės įveikimo planą – sukurpusiems Finansų ministerijos valdininkams ir Skandinavijos bankų ekspertams.
Viena aišku – Europos galingiesiems, pirmiausia ją vairuojančiai Vokietijai, dabar labai reikia naujų įkvepiančių politinių pasakojimų ir įvaizdžių, kurie tarsi liudytų, jog ES dabartis ir ateitis – ne vien krizės liūne skęstančios ir ant bankroto ribos balansuojančios Pietų šalys.
Kita vertus, gali būti, kad ES politikos elitas tiesiog nusprendė pagerbti mažąsias Bendrijos naujokes ne tik iš Baltijos regiono, bet ir iš visos Vidurio ir Rytų Europos, kuri Vakarams vis dar slypi už neregimos geležinės uždangos.
Be to, Europoje vis garsėja kalbos, kad D.Grybauskaitei gali būti suteiktas net ir pačios ES prezidentės sostas ar kitas įtakingas postas. Tad gal šis apdovanojimas – būtent žingsnis ta linkme?
Pagal nerašytą taisyklę didžiosios ES valstybės dėl savo interesų ir įtakos šiuos postus linkusios perleisti mažesnių šalių atstovams. Kita vertus, Briuselio koridoriuose jau senokai kalbama, kad svarbiausiuose ES postuose yra per mažai moterų.
Bet didžiausia kliūtimi D.Grybauskaitei užimti vieną ar kitą aukštą postą ES gali tapti ne kokios nors geopolitinės aplinkybės, o jos asmeninės savybės – kategoriškas, tiesmukas charakteris ir noras viską valdyti.
Pavyzdžiui, neseniai su tuojau ES pirmininkausiančios Lietuvos prezidente susitikęs ir apie naująjį ES biudžetą kalbėjęs Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto delegacijos vadovas A.Cercas buvo taip priblokštas mūsų prezidentės derybų stiliaus, kad po to net viešai pareiškė, jog jai kils sunkumų bendraujant su Europos Parlamentu.
Kad ir kaip ateityje klostytųsi ši politinė dėlionė, D.Grybauskaitės apdovanojimas yra labai svarbus vien tuo, kad aiškiai simbolizuoja dabar ES viršūnėse dominuojantį požiūrį į dar visai netolimą visos Europos praeitį.
Juk klusnus sovietinio režimo sraigtelis buvusi D.Grybauskaitė atsidūrė tarp tokių to režimo griovėjų kaip garsusis disidentas V.Havelas ar popiežius Jonas Paulius II, kurie irgi apdovanoti Karolio Didžiojo prizu. Bet Europos ir Lietuvos požiūriai smarkokai prasilenkia ir šioje srityje – juk pas mus aukščiausios valstybės institucijos reikalauja visiško patikimumo ir tyrumo net iš menininkų ir kūrėjų.
Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dešiniųjų valdyta Kultūros ministerija iš tų menininkų, kurie norėjo pateikti paraiškas sukurti paminklą laisvės kovotojams sostinės Lukiškių aikštėje, pareikalavo pažymos, kad jie nebendradarbiavo su KGB.
Bet sovietinio režimo dėmės ant D.Grybauskaitės munduro tiems patiems dešiniesiems netrukdė jos aktyviai remti prezidento rinkimuose ir po jų. Visa tai dar kartą parodo, kad politikus valdo interesai, o ne moralinės nuostatos.
