Hmmm. Palaukite! Kas išplėšė puslapį iš būsimo žurnalo numerio? Tiesioginė transliacija iš Teatro arenos įvyks tik vakare, o mes jau žinome nugalėtojus? Kaip tai galėjo nutikti? Juk oficialiai skelbiama, kad Lietuvių kino akademijos narių balsavimo rezultatus akylai saugo ir paslapčių neišduoda pasamdyta advokatų kontora.
Slaptos informacijos mums niekas nenutekino, tačiau šių metų nominacijos išdėliotos taip aiškiai, kad laureatus nuspėti ypač lengva. Apie kokią intrigą dar įmanoma svajoti?
Atsainiai viešinta, klaidingai reklamuota ir tikrojo potencialo lietuviškame repertuare neišnaudojusi „Aurora“ šeštadienio (gegužės 11 d.) vakarą susižers 7–8 Sidabrinės gervės statulėles. Maža sensacija tikėtina tik vienoje nominacijoje, tačiau ir ją tikriausiai nulems šališkas balsavimas.
Ne paslaptis, kad Lietuvos kino bendruomenė yra susiskaldžiusi į klanus ir sektas (pavyzdžiui, neveiksnių ir kiną dėl atlyginimų kuriančių Lietuvos kinematografininkų sąjunga; tuščiai šūkauti, girtis ir guostis mėgstantis Autorinio kino aljansas; nuo valstybės kišenės priklausomų „išganingojo čiaupelio“ frakcija; sąžiningai konkuruojanti ir rezultatų siekianti Nepriklausomų prodiuserių asociacija).
Niekas neįtikins, kad skirtingų grupuočių atstovai galėjo balsuoti ne UŽ kūrinius, idėjas ir darbų kokybę, bet PRIEŠ jiems nepatinkančius, juokingoms rezoliucijoms nepritariančius ir kitokiais metodais dirbančius kolegas.
Kita vertus, argi Lietuvių kino akademija nėra dar vienas kino industrijos klanas, turintis steigėjų komitetą, tarybą ir viešai skelbiamus įstatus? Kur parašyta, kas tie mistiniai 64 nariai? Kas juos pakvietė? Kaip dažnai priimami nauji nariai? Kiek savo atstovų turi skirtingos asociacijos? Kol kas panašu į uždarą bendraminčių organizaciją, kuri prioritetą atiduoda artimesniems bičiuliams.
Šeštus metus su gerais ketinimais organizuojama Lietuvos kino kūrėjų apdovanojimų šventė kenčia nuo to paties ir niekaip nepagydomo viruso – neaiškių, abejotinų ir nelogiškų atrankos kriterijų.
„Sidabrinių gervių“ iniciatorius Rolandas Skaisgirys kada nors turėtų suprasti, kad patikėti nominacijų sudarymą kelių ekspertų komisijai yra klaidinga. Neobjektyvūs ir kvestionuotini penkių žmonių sprendimai iškart nukreipia balsavimą tendencinga kryptimi, nesąžiningai pašalina stiprius konkurentus, o tiksliau suformuluojant, tiesiog nuvilia.
Panašu, kad „LiKA“ pakviesti ekspertai pamiršta elementarius dalykus. Apdovanojimų nominacijos neturėtų atspindėti asmeninės nuomonės, nuoskaudų ir ambicijų. Idealiu atveju nominacijomis privalu pabrėžti bendras kino industrijos tendencijas, paskatinti kino kūrėjus už pastangas ir pagerbti už pasiektas pergales bei nuopelnus. Sprendimus dėl vertųjų pergalės reikėtų palikti balso teisę turintiems 64 „LiKA“ nariams.
„Sidabrinės gervės“ orientuojasi į įvairaus skonio žiūrovus, o ceremonijai būtinas visagalis reitingas, kaip ir bet kokiai kitai laidai. Publikai patinkančius ir gausiai lankomus filmus taip pat būtina nominuoti.
Čia jau nesvarbu, ką mano balandžio 30 d. juokingą rezoliuciją išplatinusi Lietuvos kinematografininkų sąjunga, kuriai akivaizdžiai nepatinka suaktyvėjusi, premjeras pastebimai reklamuojanti, komercinių rezultatų siekianti ir atradusi nepramintų finansavimo šaltinių šalies kino industrija.
„LiKA“ tarybos narys Arūnas Matelis optimistiškai kalba apie nerealizuojamus tikslus lygiuotis su Europos kino meno akademijos apdovanojimais ir amerikietiškais „Oskarais“, bet jo žodžius palydi prieštaringi kitų kolegų veiksmai.
Būtų džiaugsminga kada nors Lietuvoje išvysti bent panašaus lygio šventę, kad išdalyti prizai spinduliuotų išliekamąją vertę ir padorią reikšmę, kad laureatų nereikėtų įkalbinėti dalyvauti ceremonijoje.
„Oskaras“ reikšmingai keičia laureatų karjeras, dovanoja garantuotą populiarumą bent keleriems metams ir padidina honorarus. Vien tik nominacija Auksinei palmės šakelei reiškia neįkainojamą pergalę.
„Kai anksčiau pasakydavau prodiuseriams, kad atrinkome filmą, tai jie tiesiog apsidžiaugdavo. Šiandien mūsų sprendimas lemia filmo ateitį ir prisideda prie pardavimo“, –– atvirai pripažįsta Kanų festivalio direktorius ir meno vadovas Thierry Fremaux. O ką gero ir naudingo duoda Sidabrinė gervė?
Kol kas lietuviška ceremonija labiau primena draugų elito žaidimą ar apdovanojimų ceremonijos parodiją, kurioje svarbiausia pasirodyti, pasipuošti elegantišku (išsinuomotu?) drabužiu, patekti į populiarių žurnalų puslapius, surežisuoti patrauklų ir efektingą reginį (komplimentai režisieriui Kęstučiui Jakštui), atidirbti rėmėjų geranoriškumui.
Pats apdovanojimas vis dar nespėjo išsikovoti autoriteto. Nenuostabu, kad darbščiausiems industrijos dalyviams Sidabrinė gervė asocijuojasi su nelaukiamu, nereikalingu ir nebūtinu pamaitinti duonos trupiniais paukščiu. Apdovanojimas įgautų didesnį svorį, jei taptų trokštamas ir pageidaujamas, skatintų investuotojų dėmesį kitiems kūriniams, atvertų naujų galimybių duris, ragintų žiūrovus būtinai pamatyti išrinktus filmus.
Šiemet organizatoriai sulaukė didelio filmų pasirinkimo, bet vis tiek sugebėjo padaryti taip, kaip būdavo visada anksčiau. Kažkodėl vieni filmai ignoruojami, o kiti nepelnytai iškeliami.
Atraskite bent vieną „Oskarų“ nominaciją, kurioje lygiai konkuruotų ilgametražio filmo ir televizinio serialo aktoriai ar geriausiu režisieriumi pretenduotų tapti absoliučiai skirtingų kino žanrų autoriai.
Latvio Mario Martinsono lietuviška drama „Tyli naktis“ turi trūkumų, bet kuo ji yra prastesnė už brito Roberto Mullano beviltišką tikrų įvykių romantinę dramą „Laiškai Sofijai“? Kodėl dokumentinių filmų nominacija išsiplėtė iki keturių vietų, o pagrindinei nominacijai rekomenduojami tik trys filmai? Siūlyčiau pasidomėti, kodėl Amerikos Kino meno ir mokslo akademija geriausio filmo nominacijoje dažnai pagerbia 8–10 kūrinius.
„Sidabrinių gervių“ organizatoriams jau šiemet vertėjo pažvelgti į nacionalinių premjerų kalendorių ir suprasti, kad po metų neužteks nei trijų, nei keturių vietų geriausio vaidybinio filmo nominacijoje, kad vaidybinio ir dokumentinio kino režisieriai būtinai prašysis dviejų apdovanojimų. Nuo rudens iki kito pavasario pasirodys mažiausiai 10 vaidybinių lietuviškų filmų.
Pagal sugalvotą formatą „Sidabrinės gervės“ artimesnės „Auksiniams gaubliams“. Iš šios ceremonijos taip pat galima išmokti pamoką, kad vaidybinį kiną ir televizijos serialus privalu išskirstyti į atskiras nominacijas. Tuomet nereikės stebėtis dėl nemokšiškų akibrokštų.
Aiškiai matyti, kad penkiems „LiKA“ ekspertams patiko tik vienas filmas – „Aurora“, ir jie perša savo asmeninę nuomonę, kad „Valentinas vienas“ ir „Laiškai Sofijai“ buvo pridėti tik tam, kad užpildytų nominantų sąrašą.
Mano logika paprasta: jei filmas negauna nominacijos už geriausią režisūrą, vadinasi, jis iš anksto nurašomas konkurencinėje kovoje dėl pagrindinio apdovanojimo ir balsavimas tampa beprasmis.
„Auroros“ režisierei Kristinai Buožytei tenka varžytis su trumpametražio dokumentinio filmo „Liza, namo!“ autore Oksana Buraja ir unikalų filmą-žygdarbį „Sapnuoju, kad einu“ sukūrusiu Jokūbu Viliumi Tūru.
Jis didvyriškai nusipelnė įvertinimo ir bent vienos Sidabrinės gervės, bet dabar atsidurs po visuotinai garbinamo filmo buldozeriu. Jis suplanavo neįtikėtiną kelionę, nuėjo 4,5 tūkst. kilometrų pėsčiomis, sugalvojo kurti filmą net nežinodamas, ar kas nors pavyks, apgalvojo įmanomus scenarijaus variantus, pats viską fiksavo maža kamera. „Sapnuoju, kad einu“ yra faktiškai vieno žmogaus filmas.
Drąsiam ir intymiam vaidmeniui pasiryžusi Valda Bičkutė niekam netarė „pamiršk mane“, bet geriausios aktorės nominacijoje jos net nėra, o tai yra mažų mažiausiai keista. Nors gal ir nevertėtų stebėtis, nes „LiKA“ ekspertai puikiai geba pamiršti ir ignoruoti.
Pernai nemokšiškai buvo pamirštas „Miegančių drugelių tvirtovės“ operatorius Viktoras Radzevičius, kuriam šiemet grąžinama skola už darbą trumpametražiame dokumentiniame filme „Maat“. Tokie verdiktai provokuoja nereikalingas sąmokslo teorijas apie užkulisinius susitarimus.
„Kino pavasaryje“ organizuotuose geriausios aktorės rinkimuose balsavusių žiūrovų sprendimu Valda Bičkutė iš „Tylios nakties“ įveikė Jurgą Jutaitę iš „Auroros“. Ar teisinga manyti, kad J.Jutaitei rezervuotą Sidabrinę gervę penki ekspertai apsaugojo nuo neplanuotų netikėtumų per balsavimą ir tiesiog eliminavo stiprią konkurentę?
Kas įrodys, kad komisijos nariai ir 64 balsuotojai peržiūrėjo visas TV serialo „Pamiršk mane“ serijas, kad galėtų deramai įvertinti Aldonos Bendoriūtės vaidmenį? Šiaip nerasite nė vienos apdovanojimų ceremonijos, kurioje TV serialų aktoriai konkuruotų su ilgametražių vaidybinių filmų aktoriais.
Minimaliomis lėšomis (130 tūkst. Lt) sukurtos ir bilietų pardavimu net pelną pasiekusios (340 tūkst. Lt) „Tylios nakties“ aklas ignoravimas yra tiesiog akivaizdus.
Ankstesniais metais prie pretenduojančių nugalėti kūrėjų pavardžių būdavo minimi visi darbai, bet dabar operatorius Feliksas Abrukauskas vertinamas tik už „Aurorą“. Kas čia pamiršo, kad jis taip pat filmavo „Tylią naktį“?
Jei vertintume sąžiningai, M.Martinsonas ir prodiuserė Linda Kruklė nusipelnė bent nominacijos už profesinės meistrystės darbą. Ne kiekvienam lemta nufilmuoti kiną per 9 pamainas.
O ką dabar manyti Lietuvos žiūrovams, kurie patikėjo „Tylia naktimi“ ir nusipirko bilietus? Argi jiems nekils įtarimų, kad „Sidabrinėse gervėse“ tikrai ne visi sraigteliai veikia sklandžiai? Gerai bent tai, kad penki ekspertai nesukūrė didesnio skandalo ir nominavo neprilygstamąjį Kostą Smoriginą.
R. Mullano „Sofijos laiškai“ tris kartus pretendavo į Kultūros ministerijos paramą pavadinimu „Žvaigždžių sonata“. Šią paraišką ir gėdingai silpną scenarijų vertėtų nagrinėti studentams kaip aiškiausią pavyzdį, kad tokio filmo kurti nereikėjo. Negatyvius atsiliepimus apie „Sofijos laiškus“ skleidžia net aikštelėje dirbę žmonės. Romantinės dramos komerciniai seansai vyks tik rudenį, bet Sidabrinės gervės nominacijai užteko trijų seansų Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Svarbiausių apdovanojimų taisyklės reikalauja, kad kiekvienas pretendentas būtų komerciniame repertuare bent vienu seansu per dieną visą savaitę.
Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardą naudojantys „Sofijos laiškai“ atsirado tik dėl režisieriaus užsispyrimo ir nenoro prarasti Didžiosios Britanijos investuotojų lėšų.
Šio filmo nominavimas Sidabrinei gervei skatina užduoti nepadorų klausimą: kas pamiršo „Kitą svajonių komandą“? JAV prodiuserių gildijos apdovanojimui nominuotą ir Lietuvos kino teatruose 42 tūkst. bilietų pardavusį Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus dokumentinį filmą finansavo elitinių Lietuvos krepšininkų Šarūno Marčiulionio ir Arvydo Sabonio kartu su buvusiu LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu įsteigtas Krepšinio ateities fondas.
Pagrindiniai filmo veikėjai yra legendiniai mūsų krepšininkai, treneriai ir politikai. Patriotizmą ir meilę tėvynei ugdančio kūrinio turinys primena Lietuvos rungtynes už Laisvę ir Nepriklausomybę. Didelę jo biudžeto dalį sudarė lietuviškos lėšos.
Tai kodėl „Kitos svajonių komandos“ nematome geriausio dokumentinio filmo, geriausio scenarijaus, geriausio režisieriaus nominacijose? Tai yra grynas absurdas ir gėdinga nepagarba M.Markevičiui. Nejaugi filmo iniciatorius ir režisierius nenusipelnė net nominacijos už profesinės meistrystės darbą?
Tiesa, pamiršau, kad čia visi tūzai aklai sukišami į tą pačią kortų malką „Aurorai“, kurios nariai okupavo dvi vietas iš numatytų trijų. Kai patiekalas persūdomas ar persaldinamas, tai jau tampa neskanu.
Šioje nominacijoje galėjo konkuruoti prodiuseriai Žilvinas Naujokas ir Donatas Ulvydas už romantinės komedijos „Valentinas vienas“ pelningai suveikusią gamybos strategiją, žiūrovams skirto kino formulės supratimą, nepriklausomų investuotojų finansavimo užsitikrinimą ir idealią sklaidą, kuri leido filmui surinkti daugiau nei 2,6 mln. Lt pajamas.
190 tūkst. žiūrovų negalima ignoruoti. Valstybės piniginių aruodų karvutes melžiančių Lietuvos kinematografininkų sąjungos ir Autorinio kino aljanso veikėjams tokie nepriklausomi, rezultatyvūs ir žmonėms patinkantys filmai kaip „Valentinas vienas“ yra velniškai nenaudingi.
Kažin ar keturių režisierių grupės romantinė komedija būtų sulaukusi penkių ekspertų paramos, jei už „Sidabrinių gervių“ šydo nestovėtų Rolandas Skaisgirys. Kam jau kam, bet ambicingajam prodiuseriui filmo „Valentinas vienas“ minėjimas svarbiausiose nominacijose yra naudingas.
Pripažinkime, kad „Valentinas vienas“ tiksliai parodė nepramintą kelią, kaip minimaliomis lėšomis sukurti komercinį filmą ir kaip versliai parduoti neįnoringiems, lietuviškų pramogų ištroškusiems žiūrovams.
R. Skaisgirys kaip tik rengėsi eiti tuo pat keliu ir lapkričio 29 d. tautą pakviesti į filmo „Moterys meluoja geriau“ premjerą.
Lieka tik spėlioti, kaip prodiuserio planus paveikė šviesaus atminimo Vytauto Šapranausko išėjimas, nes būtent šis aktorius turėjo užtikrinti žiūrovų dėmesį.
