Gal visos iniciatyvos, kurias perima savivaldybės valdininkai pasmerktos lėtai užgesti? Vienas pliusas – bent jau lavono jokio šį kartą Antakalnyje niekas neaptiko.
Paplūdimiai
Antrajame Valakupių paplūdimyje puse vienuolikos ryto uoliai triūsė du etatiniai darbuotojai. Kadangi ir šiukšlių nebuvo apstu – matyt, atidėjus akciją daug kas buvo sutvarkyta anksčiau – jų čia visai pakako.
Tuo pat metu keli jaunuoliai rentė keistą palapinę. „Bernvakariui“, – pakomentavo vienas ir tik šyptelėjo paklaustas ar šiukšlins. Skaitančios knygas senutės šiukšlių aplink nematė, bet ir nemėtė.
Tarp paplūdimių švariausia prie nuosavų namų ir vaikų darželio „Tele Bim Bam“. Toliau brūzgynuose lygiais tarpais išsidėstę meškeriotojai ir šiukšlių kalneliai. Nuo pirmojo paplūdimio einantys tvarkytojai čia dar nepasirodė. Labiausiai stebina, kad šiukšlės nesimėto padrikai, o suverstos krūvelėmis, lyg kokia karvė būtų jomis nusituštinusi. Bent jau rinkti patogu. Beje, alaus butelių nedaug – dominuoja plastikinės pakuotės ir pageltę popieriai.
Prie pirmojo paplūdimio sutinku pirmuosius visuomenininkus. Trys moterys ir vyras oranžiniais Liberalų sąjūdžio marškinėliais uoliai darbuojasi. Kiek toliau ilsisi dar keli jų pagalbininkai, iš kurių sužinau, kad netrukus čia pasirodys Liberalų ir centro sąjungos jaunimas.
„Čia reikėtų įtraukti kebabų ir kavos popieriniuose indeliuose pardavėjus. Šitų šiukšlių daugiausia. Matyt, važiuoja automobiliu ir išmeta, kad viduje nebūtų šiukšlių. Stiklinių butelių radome nedaug – priduoda. O plastikinių pilna“, – pasidalino įspūdžiais vienas jų.
Jau einant iš paplūdimių sutikau Liberalų ir centro sąjungos vyriškį bei tris merginas. Žadėjo surinkę šiukšles žaisti tinklinį.
Šilo tiltas
Vileišio gatvėje į akis krito milžiniškais sąvartynais paverstos šiukšlių konteinerių aikštelės ir kalnai nuo žiemos likusio smėlio. Jei kažkas galvoja, kad tai išmėš „Darom“, klaikiai klysta.
Sutinku kol kas gausiausią tvarkytojų grupę. Žaliais marškinėliais apsirengęs Norvegijos kompanijos „Storebrand Baltic UAB“ jaunimas rodė iš upės dugno ištrauktą kėdę, fotelį, gyrėsi radę megztinį ir viryklę, tad juokais žadėjo steigti muziejų.
Palikau maišais ginkluotą dešimties žmonių grupę, lėtai einančią Šilo tilto link, ir judu tolyn.
Prie pat Šilo tilto - žmonių sambrūzdis. Čia susirinko Antakalnio bendruomenė ir tautininkai. Kol šalia įsikūrusios gaisrinės vyrai su narais iš upės dugno traukė krūvas padangų, gelžgalių, senas rogutes ir kitą dosnių vilniečių žuvims paaukotą turtą, žmonės gėrė arbatą ir… piktinosi!
„Klaikiausia netvarka aplink metalinius garažus prie mokyklos. Baisu – ten ir baldai, ir rakandai, niekas netvarkyta jau daug metų. Po to sutvarkėme teritoriją aplink šaltinius“, – pasakojo pagyvenusi moteriškė.
„Sakyčiau, kad šiais metais akcija neįvyko. Pasirodė tik keli žmonės. Be to, ar teisinga, kad žmonės turi tvarkyti teritorijas, už kurių tvarkymą savivaldybė nuolat moka pinigus? Čia ir taip turėtų būti tvarkinga, o pažiūrėkite – smėlis nuo žiemos neišvežtas, prie konteinerių šiukšlės jau kelis metus voliojasi“, – negailėjo aštrių žodžių pats Savivaldybėje besisukiojantis antakalniškis E. Kriščiūnas.
„Manau, jei jau reikia kur iniciatyvos, tai miškuose – miškininkai tikrai negali palaikyti tvarkos tokiuose plotuose. O dabar išeina, kažkoks „subotnikas“ – nemokamai darome tai, už ką nuolat skiriami mūsų pinigai.“
Arčiau sostinės centro
Nors skundų netrūko, prie Šilo tilto darbas virė. Padangos keliavo į šiukšlių sunkvežimius, rikiavosi pilni maišai. Galiausiai iš upės išlindę narai džiugiai pranešė, kad jokių lavonų nerado, tad patraukiau toliau.
Likusi pakrantė - lyg išmirusi. Tiesa, vienas kitas prie kelio stovintis maišas lyg ir nurodo, kad kažkas ir čia dirba. Tik netoli Lietuvių kalbos instituto pastebiu prie upės šiukšles renkančią porą. Šiedu nepriklausė jokiai organizacijai. Prisipažino, kad gyvena gretimame name, girdėjo apie akciją ir atėjo tvarkytis.
Matyt, todėl ir jų surinkti šiukšlių maišai be specialaus užrašo – tiesiog juodi. Matyt, todėl jie ir dviese. Beje, aptikau juos tuo metu, kai jie sutrikę stovėjo prie iš upės pačių ištraukto milžiniško plastmasės gabalo. Kažkas čia pametė savo automobilio dugno apsaugą ir, akivaizdu, kad radinį dviese užnešti iki kelio jiems bus itin sudėtinga.
Likusį kelią iki pat „Europos dieną“ tebešvenčiančio Gedimino prospekto įveikiau be nuotykių. Jokių iniciatyvių „darytojų“ daugiau nesutikau. O juk, anot svetainėje nurodytų planų, šiame ruože buvo tikimasi sulaukti bent poros šimtų pagalbininkų.
Taigi ir pats nesuprantu, ar įvyko ši talka, ar ne? Tiems, kas dirbo, ji tikrai įvyko. Upėje keliomis padangomis, o paplūdimyje keliomis šiukšlių krūvomis bus mažiau ir tai labai smagu. Tačiau visuotinės ugnelės „vardan tos Lietuvos“ nematyti nė pro dvylika kartų artinantį objektyvą.
Dabar spėlioju: niekam neberūpi ta Lietuva, neatsirado norinčių darbuotis „vardan tos savivaldybės“, ar visi vieningai nulėkė dirbti į kitas Vilniaus vietas? Parašykite, jei matėt.
„Bendraukime“ kviečia fotografuoti netikėtus akcijos „Darom“ radinius, dalintis šiomis nuotraukomis ir laimėti knygą „Ekologinis daržas balkone“!
Jūsų nuotraukų iki gegužės 13 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt
