Paprasčiau tariant, mes ten einame pabendrauti su vertais savęs.
Tačiau kiekvienas vakarėlis – struktūrizuotas renginys, ypač jei jame dalyvauja valstybės pareigūnai, visuomenės veikėjai, užsienio diplomatai, dvasininkai.
Vakarėlis turi oficialiąją dalį, per kurią yra pristatoma, pagerbiama, pasidžiaugiama, pa-sveikinama, pasidalinama. Paprasčiau tariant, tai yra dalis, per kurią paaiškinama, dėl ko visi svečiai susirinko.
Tai trumpiausia vakarėlio dalis, niekada savo trukme neprilygstanti po jos rengiamam ilgam furšetui (stovimosioms vaišėms) arba banketui (sėdimosioms vaišėms).
Oficialioji renginio dalis pagal istorinę kilmę reiškia „kilmingąją”, t. y. dalį, skirtą monarchams, aristokratams ir didikams, kuriais bent akimirkai gali pasijusti kiekvienas. Jei tik atitinkamai elgiasi.
Dažnas esate dalyvavęs kokiose nors iškilmėse, kurių metu kalbant oficialiam asmeniui gale girdėdavote niekaip nenutylantį šurmulį – nuotaikingai bendraujančius žmones, susitelkusius „galiorkoje”. Nuo antikos ta vieta būdavo skirta plebėjams ir vergams.
Kodėl kai kurie, atsidūrę ten, gale, jaučia nenugalimą pagundą neklausyti kalbančiojo priekyje ir turi pasidalinti išgyvenimais su savo socialinės klasės ar lygio draugais – apsikeisti negudriomis naujienomis, apkalbinėti kitus dalyvius ir ant stalų išdėstytas vaišes, pasidžiaugti savo svarba patekus į tokį renginį?
Neseniai dalyvavau dviejuose tokiuose renginiuose Vilniuje. Susirinkus garbingai publikai, per oficialiąją dalį kalbant Vyriausybės nariams, gale girdėjau tą patį smagų dūzgimą, dialogų nuotrupas ir skambų sidabrinį juoką.
Kaip priversti plebėjus klausytis kalbančiojo? Gal kalbėti garsiau? Bet tada ir „galiorka” kalbės garsiau.
Prelegentui nutilti ir suteikti galimybę plebėjams išsikalbėti ar pavargti? Tačiau jie visada turės ką pasakyti vienas kitam, o ir jų energija yra beribė.
Tęsti savo oficialiąją kalbą lyg niekur nieko? Bet taip niekada nesudraustas gaivalas tik suvoks savo galią.
Kreiptis į juos taip, kaip sykį esu kreipęsis aš pats, trūkus kantrybei dėl tokio chamiško jų elgesio?
„Gerbiamieji mužikai, – prabilau aš į kostiumuotus vyrus ir vakarinėmis suknelėmis pasidabinusias moteris, linksmai klegančius salės gale iškilmingos kalbos metu. – Suvokiu jūsų visų svarbą, nes tai jūs man išauginate, poeto Juliaus Janonio žodžiais tariant, duoną kasdieninę.
Už tai, kad aš šiandien pavalgiau ar nesušalau, esu dėkingas tik jums vieniems, nes nė viena perskaityta knyga ar feisbukas man kavos pupelių nesurinko, anglių mano židiniui neiškasė ir audinio mano rūbams neišaudė. Tai padarėte jūs, ir už tai aš jums dėkingas.
Bet šiuo metu jūs esate ne rugių lauke prie kombaino vairo, ne urano rūdos šachtoje. Jūs esate kitoje aplinkoje, kitoje orbitoje, su kitomis bendravimo ir pagarbos kitam asmeniui taisyklėmis. Prašau jūsų elgtis atitinkamai, o jei tokia tvarka nepatinka, eikite ir darykite revoliuciją.”
Tokia mano kalba padėjo tik keletui minučių – kol praėjo šokas. Jų noras bendrauti tarpusavyje sugrįžo su dar didesne galia.
Prieš tris šimtus metų Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, sukūręs bendravimo etiketą, kaip pirmąją taisyklę įsakė užrašyti: „Draugijoje kiekvienas turi elgtis su derama pagarba kitiems dalyvaujantiems” (atitinkama taisyklė buvo minima ir Biblijoje: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi”).
Karalius suvokė, kad, suleidus į vieną draugiją įvairaus amžiaus, statuso, kilmės, patirties, lyčių asmenis, ypač atvykusius iš skirtingų šalies regionų su skirtingomis tradicijomis, rimtai pabendrauti nepavys.
Todėl ir pirmosiose dešimtyje oficialių etiketo taisyklių trys buvo skirtos būtent bendravimui draugijoje, pavyzdžiui, „nekalbėk, kai kalba kitas”.
Tokią tvarką buvo bandyta įvesti ne tik prieš tris šimtus metų, to buvo siekiama ir vikingų, ir antikos laikais. Tačiau tai nepasiekta dar ir šiandien.
Todėl, matyt, geriausia išeitis – kviestinių vakarėlių metu oficialias kalbas sakyti tik savo visuomeninės klasės broliams, nesitikint plebėjų pagarbos ir supratimo. Mat mases įmanoma suvaldyti tik baime – jos yra nuolankios, tylios ir paklusnios tik bažnyčioje, kariuomenės rikiuotėje ir teisme.
„Stilius”
