1991 m. šis tarptautinis apdovanojimas už kovą prieš totalitarizmą Europoje buvo skirtas Čekoslovakijos Prezidentui Vaclavui Havelui - disidentui ir kovos su komunizmu simboliui. Europa pripažino ir įvertino V. Havelo gyvenimo šūkį „Tiesa ir meilė turi nugalėti melą ir neapykantą“, įgyvendintą Čekoslovakijos Aksominės revoliucijos metu. 2011-12-20 d. reikšdama užuojautą dėl Prezidento V. Havelo mirties Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė sakė, kad V. Havelas įkvėpė priešintis tuos, kurie neturėjo galimybės rinktis totalitarinėje sistemoje ir įprasmino taikias revoliucijas savo šalyje, kurios tapo pavyzdžiu Lietuvos disidentams.
Manau, daug kas Lietuvoje norėtų lygiuotis į V. Havelą, kuriam Lietuva turi už ką dėkoti. Po 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimo, prasidėjus Lietuvos ekonominei blokadai ir M. Burokevičiaus vadovaujamų kolaborantų bei SSRS kariškių siautėjimui, ne demokratiškoji Vakarų Europa, o 1989 m. gruodyje Čekoslovakijos Prezidentu išrinktas V. Havelas pirmasis pasiūlė SSRS Prezidentui M. Gorbačiovui ir Lietuvos Respublikai pradėti tarpvalstybines derybas Prahoje. Po 1991 m. sausio 13-osios Lietuvos atstovui Maskvoje E. Bičkauskui ir jo žmonai Jūratei prieglobstį pasiūlė Čekoslovakijos ambasada Maskvoje.
Nedaug trūko, kad 1991 m. sausio 15-ąją Čekoslovakijos parlamentas būtų balsavęs už užsienio reikalų komiteto pateiktą rezoliuciją dėl Lietuvos pripažinimo – suklaidino nevienareikšmiškai dėl kolaboravimo su komunistine Čekoslovakijos valdžia vertintas tuometis užsienio reikalų ministras Jiří Dienstbieras, atskubėjęs į Federalinį Susirinkimą ir paskelbęs, kad esą Lietuva nenorinti jos paskelbtos Nepriklausomybės pripažinimo.
Tai padarė buvęs šildytuvų gamyklos darbininkas, tapęs užsienio reikalų ministru tuo pat metu, kai V. Havelas buvo išrinktas prezidentu.
V. Havelo biografijoje dar viena įdomi paralelė – 1990 m. vasaryje lankydamasis Maskvoje, Čekoslovakijos ambasadoje jis surengė priėmimą SSRS disidentams. Zviadą Gamsachurdiją, tuomet buvusį namų arešte, tarybų valdžia išleido į šį priėmimą. Nuo tada Z. Gamsachurdija pradėjo savo rinkiminę Gruzijos Prezidento kampaniją.
Tačiau koks skirtingas šių dviejų disidenų likimas – milijonieriaus sūnaus V. Havelo, visą gyvenimą likusio ištikimu moraliai politikai ir tikrosioms, o ne deklaruojamoms pseudodemokratinėms vertybėms, ir Z. Gamsachurdijos, „išvaliusio“ Gruziją nuo kultūros elito ir pirmojo bei vienintelio Gruzijos vardu 1991 m. rugpjūtyje pripažinusio Maskvos pučistus. Kas privertė ministrą J. Dienstbierą Čekoslovakijos parlamentui pasakyti akivaizdų melą apie Lietuvos siekius? Ar ne ta pati realybė, privertusi Austriją per 24 val. Sausio 13-osios galvažudžių grupės vadą M. Golovatovą grąžinti Rusijai, o neišduoti Lietuvai?
Todėl vertinti politikus būtina ne pagal biografijas, kruopščiai slepiamas nuo rinkėjų, bet pagal jų principus ir veiklą. 2013 m. Karolio Didžiojo apdovanojimas už Lietuvos indėlį siekiant ES vienybės ir visos Europos ekonominio stabilumo suteikiamas Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei - visiškai Prezidento V. Havelo priešingybei. Tad kokiomis vertybėmis grindžiama šiandieninė Europos Sąjungos politika, jei vienodai įvertinami tiek kovojimas su totalitarine visuomene remiantis tvirta moralia politika, tiek konformizmas ir kolaboravimas su totalitarine visuomene?
Kuo skiriasi šiuolaikinės politikos lyderiai, kolaboravę su totalitariniais režimais, ir tie, kuriais tikėdami, žmonės kilo į Dainuojančiąją ir Aksominę revoliucijas? Tai būtina suprasti tam, kad žmones telkti, bet ne skaldyti. Pabandysiu atsakyti į šį klausimą, palygindamas Čekoslovakijos ir Lietuvos peripetijas.
Kodėl mes, Lietuvos piliečiai, rinkome prezidentais A. Brazauską ir D. Grybauskaitę? Pirma mintis – Čekoslovakija priėmė Liustracijos (ten pavadintą Patikrinimo) įstatymą, o mes - ne. Ar to pakaktų? Kodėl Čekijos Prezidentu po V. Havelo tapo buvęs ankstesnės sistemos „aparatčikas“ ir didžiausias V. Havelo idėjinis priešininkas Vaclavas Klausas, kurį kaip Vyriausybės vadovą V. Havelas kritikavo dėl korupcijos ir valstybės turto išpardavimo? Štai ką dėl to Čekoslovakijos Prezidentas aiškino 1991 m. lapkričio 30 d. interviu Lenkijos disidentui ir vienam Solidarumo judėjimo lyderių, buvusiam Lenkijos užsienio reikalų ministrui Adamui Michnikui apie postkomunistinės eros raidą.
Prezidentas V. Havelas, pats nukentėjęs nuo komunistinės sistemos, teikė Federaliniam Susirinkimui Patikrinimo įstatymo pataisą, leidžiančią asmeniui apeliuoti į teismą, o ne tik matyti viešai skelbiamus pranešimus apie jo galimą ar tikrą bendradarbiavimą su komunistiniu režimu ir jo spec. tarnybomis. Ir Lietuvos liustracijos procesų teismų istorija parodė, kad klausimas nėra toks paprastas – paskelbti ir tuo džiaugtis? V. Havelas net pajuokavo, kad vieninteliu tikru šaltiniu, galinčiu pasakyti tiesą, yra tik tos pačios sistemos žmonės.
V. Havelas labai paprastai paaiškina šio proceso esmę: „...vienas mano draugas, Standa Mitolas, 20 metų persekiotas ir negalėjęs dirbti, dabar gauna tūkstančio kronų pensiją, nes toks buvęs jo uždarbio vidurkis. O tas, kuris jį persekiojo ir neleido normaliai dirbti, dabar gauna penkių tūkstančių kronų pensiją, turi vilą ir daugybę kito gero.
Žmonės pastebi tokius atvejus ir kalba, kad tik „viršūnėlės“ pasikeitė,.. tačiau realios, materialios, kasdienės skriaudos ir neteisybės nepašalintos. Todėl žmonės piktinasi. Juos veda ne keršto troškimas, kaip kad negausius politinius ekstremistus, o teisingumo siekimas, noras ištaisyti moralines ir materialines neteisybes... Tiesiog reikia baigti pradėtą viešųjų reikalų pertvarką,... jei mane pasiekia signalai apie kokias nors keršto arba fanatizmo apraiškas, labai griežtai stoju prieš.“
Vadinamoji Briuselio valdžia taip yra beasmenė. Labai patogi valdžios forma. Jokios atsakomybės. Europos parlamento vaiduo – tik simbolinis. Net Gorbačioviškame SSRS liaudies deputatų suvažiavime 1989 m. mums nedraudė suformuoti Lietuvos delegaciją ir pagal galimybes drauge ginti Lietuvos interesus. Suvienijus pastangas su kaimynais pasiekėme ir Ribentropo - Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimą negaliojančiais nuo jų pasirašymo.
Formaliai ES surinktus pinigus skirsto komisarai, kurių veikla ne tik neaudituojama, bet ir atsakomybė tik bendrapolitinė – pakeisti galima tik visą Europos Komisiją, bet ne atskirą komisarą. Baudžiamosios atsakomybės sąvoka šiai pasirinktųjų, o ne išrinktų rinkimuose, kastai netaikoma. Kuo skiriasi ES pinigų ir valdžios galių skirstymo bei vienintelės galimos nuomonės turėjimo taisyklės nuo SSRS komisarų valdymo taisyklių. Laikmečiu ir savo forma, bet ne esme ir turiniu.
Ar nesuprantame, ką reiškia paskutinis ES paklausimas Lietuvai, kodėl Lietuvos politinių partijų nariais negali būti užsieniečiai? Gal yra pasiruošusių, pvz. lenktyniauti su Lenkija, kas daugiau vieni kitiems perkels per sieną gyventi tautiečių, kurie stos į vietines politines partijas – Lenkija ar Lietuva?
Ar ilgai apsimesime, kad nematome, kas vyksta? Kviečiu Lietuvos valdžią pasakyti, kokiu kursu Europos centrinis bankas įves eurą Lietuvoje? Atskleidus šią valstybės paslaptį visiems aiškiau būtų, kodėl A. Brazauskas nenorėjo rizikuoti savo ir jo vadovaujamos partijos likimu dėl euro įvedimo.
Atsakymus į daugelį šių klausimų randame V. Havelo 1984 m. vasaryje parašytame straipsnyje “Politika ir sąžinė”: “Sistema, ideologija ir aparatas atėmė iš žmogaus – tiek valdančiojo, tiek ir pavadinio – sąžinę, natūralų mąstymą ir natūralią kalbą, o drauge ir konkretų jo žmogiškumą. Valstybės primena mašinas, žmonės tampa statistiniais rinkėjais, gamintojais, pirkėjais, pacientais, turistais arba kareiviais. Gėris ir blogis – šios natūraliojo pasaulio kategorijos, vadinasi, praeities atgyvenos – politikoje praranda realią prasmę.
Vieninteliu metodu tampa tikslas, o vieninteliu matu – objektyviai patikrinama ir matematiškai apskaičiuojama sėkmė. Valdžia aprioriškai yra nekalta, kadangi auga ne iš to pasaulio, kuriame žodis „kaltė“ dar turi prasmę. Tačiau tobuliausią pavidalą tokia beasmenė valdžia įgauna totalitarinėse sistemose.… kaip tik Europa – Vakarų Europa suteikė, o dažnai tiesiog įteigė pasauliui visa, kuo šiandien ta valdžia remiasi: pradedant nuo Naujųjų laikų mokslu, racionalizmu, scientizmu, pramonės revoliucija, ir apskritai revoliucija, kaip abstrakcijos fanatizmu, ir baigiant natūraliojo pasaulio internavimu vonios kambaryje, pirkinio kultu, atomine bomba ar marksizmu.
O dabar Europa, demokratinė Vakarų Europa, pati apstulbusi stovi prieš tokio dviprasmiško eksporto pasekmes.” V. Havelas šokiruojančiai apibendrina, tačiau pasako žiaurią tiesą: “Neatsikračiau įspūdžio, kad Vakarų kultūrai labiau nei SS 20 raketos gresia pati Vakarų kultūra.O kai vienas kairuolis prancūzų studentas su nuoširdžiu užsidegimu pasakė, kad Gulagas buvęs duoklė socializmo idealams, o Solženicinas tėra asmeniškai įskaudintas žmogus, mane apėmė gili nostalgija.
Ar Europa jau iš tiesų nebegali nieko pasimokyti iš savo pačios istorijos? Ar šis mielas vaikinas iš tiesų nesupranta, kad pats įtaigiausias „visuomenės gerovės“ projektas paliudys savo nežmoniškumą tą akimirką, kai pareikalaus bent vienos nesavanoriškos mirties, ir ar nesupras to anksčiau, nei jį patį nugalabys kokioje nors katorgoje netoli Tulūzos?“
V. Havelas prisipažįsta, kad yra „Ne politikos, kuri yra galios technologija, kibernetinis žmonių valdymas, tikslų parinkimo ir intrigų menas, o politikos – vieno iš būdų ieškoti ir rasti gyvenimo prasmę, saugoti ją ir tarnauti jai, politikos, kaip aktyvios moralės, tarnybos tiesai, kaip gyvojo žmogiškumo ir rūpinimosi artimu, šalininkas.“
Geresnės alternatyvos jis nematė. V. Havelas yra ir 2009 m. premijos „Die Quadriga“, skirtos Vokietijos suvienijimui, lauretas. Premija, pavadinta keturių žirgų skulptūros, vainikuojančios Brandenburgo vartus Berlyne, garbei, nuo 2003 m. spalio 3 d. skiriama žinomoms asmenybėms ir organizacijoms, kurios „savo perspektyvų vizija, drąsa ir atsakingumu vedė į priekį Vokietiją ir visą Europą“.
2011 m. šią premiją naujoji Europa nutarė skirti tuometiniam Rusijos premjerui V. Putinui, kuris, sakoma žiuri paaiškinamajame rašte, „vertas atskiro skyriaus istorijos knygoje“, kuris „kaip Petras Pirmasis nužymi ateities gaires“ (beje, kito šios premijos laureato EK pirmininko J. M. Barrosso oficialioje biografijoje sunkiai rasite įrašą apie jo buvimą Portugalijos pogrindinės Maodzeduninės organizacijos vienu vadovų).
Šį premijos skyrimą V. Putinui nesustabdė masiniai protestai. Jį sustabdė tik tuo metu dar gyvas V. Havelas, pareiškęs dėl tokio sprendimo atsisakantis 2009 m. jam skirtos šios premijos.
Pakelkite rankas tie, kas manote, jog tokį protesto žingsnį galėtų žengti šių metų Karolio Didžiojo apdovanojimo laureatė, ir tie, kas manote, jog toks jos žingsnis sustabdytų tolimesnę Berlyno-Maskvos ašies, vėl sprendžiančios Europos tautų ir valstybių likimus, bendradarbiavimą, beasmenės ES valdžios kūrimą. Aš rankos nekeliu. Klausimas, ar Europos Sąjungai reikalingas supratimas tarp Europos tautų, ar reikalingos ir pačios tautos, tampa retoriniu. Beasmenei valdžiai reikia tik asmenų be savo nuomonės.
Šiemet Lietuvoje tarmių metai. Tačiau ar tarmės mums reikalingos kaip Briuselio muziejaus filialo eksponatai, ar tam, kad padėtų tautai ir mūsų valstybei, kiek jos beturime, išlikti šiuolaikiniame pasaulyje?
