Taigi, į pavadinime išsikeltą klausimą lyg ir atsakiau – dar yra kur leistis. Kita vertus, gal tai buvo labai giliai pakasta geniali rinkodaros idėja – prieš tikrai gerą filmą parodysime tikrai klaikų renginį. Žmonės taip apsidžiaugs galiausiai to filmo sulaukę, kad užmigs ir nubus su TV3 vardu lūpose.
Bet pamėginus į tai pažvelgti kitu kampu – kaip į turtingiausios Lietuvos televizijos vieną brangiausių ir solidžiausių metų šou, kuriame buvo svaidomi smagiausi juokeliai, kuriam parašytas geriausias scenarijus, parinkti įdomiausi atlikėjai ir kalbėti prasmingiausi dalykai – kyla nesuvaldomas noras prileisti pilną vonią vandens, po to ištraukti kamštį ir stebėti jam išbėgant susidarantį sūkurį. Tiesiog, labiau džiugina.
Na ir kas, kad visi pasaulyje tokio tipo šou pagrįsti vedėjų pajuokavimais, trumpais, smagiais klaidų bei nesėkmių prisiminimais, išdidžiai paliekant žiūrovui pačiam prisiminti sėkmes ir didžiausių šalies žvaigždžių, atliekančių dabar populiariausias savo dainas, pasirodymais.
TV3 originalumu aplenkė visas kaimo agitbrigadas. Pasirinko vienkiemių. Kiek papeliję atlikėjai graudžiai dainavo bet ką, o vedėjai dar graudžiau tą bet ką šlovino. Žodžiu, viskas pagal geriausias Brežnevo įvaldytų aukščiausio socializmo išsivystymo stadijos laikų šou tradicijas – mes save girsime, publika mandagiai slėps žiovulį, todėl atrodys, kad jie ploja, dar bus dainininkų, na, „kaip turi būti“.
Vienintelė Džordana Butkutė, matyt, dėl kažkokio nesusipratimo, dainavo populiarias savo dainas, tad čia jau teko įsikišti ir pademonstruoti savo išmanymą garso režisieriams. Vyrai spėjo, todėl balso beveik nesigirdėjo, o publika nepabudo.
Lenkiu galvą prieš renginio organizatorius tik dėl vieno – juokauti niekas čia nė nebandė. O jei bandė, tai itin talentingai tuos juokus maskavo. Kapinių humoro atmosferą dar tirštino tai šen, tai ten pasirodanti Vytauto Šapranausko šmėkla. Jei būčiau koks tiesos ieškotojas, jau įtarčiau nekrofilų klano sąmokslą – akivaizdu, kad, anot šio kanalo vadovybės, humoras mirė su aktoriumi, o to juk leisti jokiu būdu negalima.
Taigi, nenustebčiau, jei TV3 V. Šapranausko dar kokius dešimt metų nelaidotų – ko nespėjai išsunkti, dar galima išgręžti. Aišku, bus nebe „extra virgin“, bet vienam kitam reitingo balui iškepti tiks. Nenustebčiau, jei ir įprastas brendžiuko butelis užkulisiuose dar laukia žvaigždės lūpų. Gal ir nebe šitos žvaigždės, bet kur jūs matėte lietuvišką humorą be laipsnių?
Užtat laipsnių be humoro Lietuvoje - gausiau negu karvės tortų Bezdonių pievose. Kuo gi dar galima būtų paaiškinti genialų renginio scenaristų užmojį sugretinti teroristų susprogdintus dangoraižius Niujorke, JAV karą Irake ir… šou „Robinzonai“? Gerbiamieji, tai jau net nebe graudu, o tiesiog ciniška ir nesvarbu, ką ten fone murkia Č. Gabalis. Sakykite, ką norite, bet savanoriška kova su smėlio blusomis ir savo ego esmingai skiriasi nuo artimųjų laidotuvių.
Tiesa, šou metu visi, kas lipo kalbėti ką norėjo, tą ir sakė. Arba sakė tai, kas parašyta lapelyje, tačiau tai nesvarbu – svarbiausia fejerverkai, nuoširdus tikėjimas savo nuostabumu bei Dieviška misija žemėje. Na, o ir kaip kitaip – kai tave dievinantys žiūrovai yra vaikai, senukai ir neraštingi, kompiuterio nematę tolimų kaimų gyventojai, pažiūri į save veidrodyje, palygini su jais ir pasijunti Angelu.
O tuomet jau ir pameluoti besigiriant nesunku. Svarbiausia – tauriai, su ašaromis akyse: „Mes – pirmieji Lietuvoje surengėme „Išsipildymo akciją“!“ Ir ramu – lyg nebūtų dar 1996 m. rengtų paramos koncertų ir fondo „muzikantai vaikams“, lyg nebūtų nuo 2001 m. veikusio „Bėdų turgaus“. Juk į televiziją mes tikim, tik per ją rodomi žegnojamės.
Prisipažinsiu – mėginau nuo šio šou atsižegnoti penkis kartus. Po to sutelkiau valią – pasidarė smalsu, kokį lygį gali pasiekti gražiai aprengta nuobodybė, o ir filmas po to tikrai buvo geras. Garbės žodis – jei neiškentę išjungėte, susiraskite. Vadinasi „Neliečiamieji“.
