Nušiurusios Rasų kapinės baigia sunykti

Ar normalu ir kodėl Lietuvos šviesuolių panteonu laikomos Rasų kapinės iki šiol nepaskelbtos kultūros paminklu?

Kas tam trukdo ir ar toks statusas duotų kapinėms kokios nors naudos?

Tuo tarpu, kol jau ne vienerius metus vyksta susirašinėjimas tarp įvairių valdžios institucijų ir atseit rengiamasi kurti programas bei projektus Rasų kapinėms tvarkyti, daugelis specialistų skambina pavojaus varpais - kapines reikėjo gelbėti jau užvakar.

Jeigu valdžia ir toliau liks akla bei kurčia, tai daugelio paminklų Rasose išgelbėti gali nebepavykti.

„Nuo to, koks Rasų kapinėms bus suteiktas statusas, pinigų joms tvarkyti daugiau neatsiras“, - įsitikinęs kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Bet jis sutiko, kad šių kapinių situacija apgailėtina: „Vos tik pradėjęs dirbti ministru, sausio mėnesį, domėjausi. Iš tikrųjų Rasose - labai blogai. Mums visiems dėl to turėtų būti gėda.“

Svarstydamas, kaip reikėtų kuo skubiau prasimanyti pinigų Rasoms tvarkyti, Š. Birutis siūlė pasimokyti iš Neringos miesto valdžios: „Neringos savivaldybė nesiekė savo senosioms kapinėms jokio išskirtinio statuso, o tiesiog parengė gerą investicinį projektą ir gavo pinigų iš Europos Sąjungos (ES).“

Todėl, pasak ministro, pirmiausia Rasų kapinėmis turėtų pasirūpinti Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai privalu jas tvarkyti: „Esu kalbėjęs su miesto valdžia, kad suskubtų dar šiemet parengti tinkamą projektą ES.“

Miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėjas Darius Daunoras teigė, kad šiuo metu nėra rengiamas joks projektas Rasoms tvarkyti, kuris leistų tikėtis pinigų iš ES.

Pernai savivaldybė buvo parengusi projektą griūvančiai 180 m ilgio šiaurinei Rasų kapinių tvorai atstatyti. Jį pavyko įgyvendinti. Visi darbai atsėjo daugiau nei 300 tūkst. litų.

Šių metų savivaldybės biudžete šioms istorinėms kapinėms tvarkyti pinigų nenumatyta.

2011 m. birželį Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas svarstė, kaip galima būtų gelbėti Rasų kapines.

Tuometis komiteto vadovas Valentinas Stundys kreipėsi į Vyriausybę prašydamas, kad kapinėms būtų suteiktas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto statusas, o Vilniaus miesto savivaldybė skirtų joms tvarkyti daugiau lėšų.

Po kurio laiko buvusi kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė išsiuntė raštus į Seimą ir Ministro pirmininko tarnybai.

Juose nurodyta, kad Rasų kapinės yra Kultūros vertybių registre, kaip valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

„Vyriausybė, kultūros ministro teikimu, pritarus Valstybinei kultūros paveldo komisijai, nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektus skelbia kultūros paminklais. Atsižvelgdama į tai, Kultūros ministerija numato parengti ir pateikti Vyriausybei tvirtinti nutarimo projektą dėl Rasų kapinių paskelbimo kultūros paminklu“, - savo rašte 2011 m. liepą nurodė N. Laužikienė.

Tačiau toks nutarimo projektas vis dar klaidžioja po Kultūros ministeriją ir ministrų kabineto iki šiol nepasiekė.

Kultūros paveldo departamento (KPD) vadovės Dianos Varnaitės atsakymuose į klausimus, kodėl merdi Rasų kapinės ir kiek lėšų joms tvarkyti reikėtų, kalbama abstrakčiai: „Rasų kapinių kompleksas susideda iš 263 dalių. Tai - ne tik reikšminga, bet ir labai didelė savo apimtimi kultūros vertybė. Todėl jos apskaitos dokumentacijos rengimas užtruko daugiau nei metus .

Patvirtinus kapinių apskaitos dokumentaciją, buvo rengiamas Vyriausybės nutarimo skelbti Rasų kapines kultūros paminklu projektas. Šiomis dienomis jis bus išsiųstas Kultūros ministerijai.“

D. Varnaitės atsakymuose taip pat pažymima, kad ypač bloga daugelio antkapinių paminklų, rūsių ir kitų objektų būklė, tačiau kiek reikėtų pinigų jiems sutvarkyti, esą įvardinti neįmanoma, tik aišku, kad suma būtų nemenka.

„Kita vertus, būdų pinigams gauti yra. Vilniaus miesto savivaldybė, kaip Rasų kapinių valdytoja, turi galimybę teikti paraiškas dėl tam tikrų darbų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis. KPD savivaldybei taip pat rekomenduoja rengti kompleksinį kapinių sutvarkymo projektą ir pretenduoti į ES struktūrinių fondų lėšas“, - teigiama D. Varnaitės atsakymuose.

„Jei ne nulūžęs buvusios Seimo vadovės Irenos Degutienės batų kulniukas, kažin ar šiandien pagrindinis Rasų kapinių takas, vedantis link tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, būtų sutvarkytas“, - šyptelėjo daugelį metų Rasų kapinėse dirbusi žinoma Vilniaus architektė Živilė Mačionienė.

Ji priminė istoriją, kaip šalies vadovai 2009 m. kažkokia proga nešė gėlių prie J. Basanavičiaus kapo ir I. Degutienės bato kulniukas nulūžo įlindęs į suskilusio kapinių tako dangą.

Po šio įvykio miesto savivaldybė kaip mat taką sutvarkė, kažkokiais būdais radusi tam lėšų. Tačiau takas buvo sutvarkytas tik nuo kapinių vartų iki koplyčios, esančios netoli J. Basanavičiaus kapo. Toliau juo paprasti mirtingieji vaikšto klaipydami kojas.

Pasak Ž. Mačionienės, pažįstančios Rasas kaip savo gimtinę, tiesiog nedovanotina, kad valdžia 2009 m. sugebėjo sutvarkyti tik kapinėse esančios koplyčios išorę. Vidus - iki šiol netvarkomas žūsta.

Architektė kaip pavyzdį tautiečiams rodė lenkus ir Lenkijos ambasadą Lietuvoje, kurie kiekvienais metais skiria nemenkas lėšas savo žinomų tautiečių kapams ir paminklams tvarkyti bei atstatyti. Tuo tarpu lietuviai nesugeba bent parestauruoti savo klasikų paminklų.

Apmaudu, kad Rasų nelanko nei studentai istorikai ar dailininkai, nei moksleiviai. Takai plačiausiai praminti tik link žinomų lenkų kapų.