Labiau išsilavinę ir daugiau uždirbantys žmonės pirmenybę teikia internetui. Vis daugėja tokių, kurie skaito naujienas mobiliuose įrenginiuose - tai ypač juntama stebint didžiausią bei sparčiausiai augančią tokių vartotojų dalį Lietuvoje turinčio portalo lrytas.lt vartotojų įpročius.
Spauda į internetą praktiškai jau persikėlė, per artimiausius keletą metų tas pats laukia televizijos ir radijo. O gal netrukus profesionalios žiniasklaidos iš viso nebeliks, žmonėms užteks socialiniuose tinkluose platinamų žinių, nuotraukų ir vaizdo įrašų? Pasak žiniasklaidos eksperto, Vilniaus universiteto dėstytojo Džiugo Paršonio, profesionali internetinė žiniasklaida su socialiniais tinklais nekonkuruoja.
- Kaip pastaruoju metu keičiasi žiniasklaida? Kaip ją keičia šiuolaikinės technologijos?
- Labai akivaizdu, kad nuolat auga ir jau faktiškai tampa dominuojanti žiniasklaida internete. Lygiai taip pat pastebima, kad iš mūsų gyvenimo išnyko toks fenomenas, kaip eilutės rytais arba vakarais prie spaudos kioskų. Šiandien to nebėra - tai laiko ženklas.
Pirmiausiai tai įvyko su spauda, bet dabar tas daug sparčiau vyksta ir paliečia kitas žiniasklaidos rūšis – radiją bei televiziją.
- Radijas, televizija, kitaip nei spauda, vartotojui atrodo lyg ir nemokamos žiniasklaidos rūšys. Kuo televizija ir radijas gali nusileisti internetui?
- Lietuvoje televizija dar nenusileido internetui, bet tendencija labai aiški. Internete televizija turi truputėlį kitus bruožus. Panašiai yra ir su spauda.
Pirkdami spaudos leidinį, mes perkame tarsi supakuotą kažkokios informacijos rinkinį, o internete turime laisvę susidėlioti kokį norime turinį. Galime gilintis į vieną temą, galime peržiūrėti aktualijas. Televizijai ir radijui turinio skaidymas ir individualūs grojaraščiai - dar aktualesni.
Man akademiniu požiūriu įdomu stebėti, kaip skirtingai jaunimas siunčiasi muziką ar filmus. Kai nueini į kino teatrą, žiūri tuos filmus, kuriuos rodo. Bet jeigu turi visiškai laisvą apsisprendimą, gali nutarti, kad šią savaitę žiūrėsi vien F. Coppolos filmus, ar vien istorinius, ar vien dokumentiką.
Tas pasirinkimas atsiveria internete. Akivaizdu, kad internetinė televizija ir internetinis radijas bus jau kitokie, nei tie, kurie, tegul ir nemokami, yra šiandien televizoriuje ar radijo imtuve. Tai interaktyvas, sudarytas pagal žmogaus norus.
- Koks vartotojas yra ištikimas senajai žiniasklaidos formai, kuri jam parenka, ką skaityti, ką žiūrėti, ko klausyti? Ar nyksta ta žmonių rūšis?
- Tai žmonės, kurie spaudos kioskuose moka už komunalines paslaugas, kurie nesinaudoja internetu. Tokių žmonių yra ir bus dar ilgą laiką dėl įvairių priežasčių. Tai - jų pasirinkimas.
Bet mes kalbame ne tiek apie visišką šių žiniasklaidos rūšių išnykimą, o apie ekonomiškai reikšmingą pokytį. Nuo tam tikro laiko pagrindinė srovė - „mainstreamas“ - persikelia į kitą platformą.
Šis dalykas greitai vyksta visose srityse. Spausdinto žodžio žiniasklaidoje jis jau įvyko, televizijoje ir radijuje turėtų įvykti per artimiausius keletą metų. Tas pats vyksta su knygų leidyba – labai sparčiai plečiasi elektroninių knygų leidyba.
- Ar tiesa, kad televiziją daugiausiai žiūri neturtingi žmonės, kurie kaip reklamos adresatas mažiau pajėgūs finansiškai už tuos, kurie informacijos ieško internete?
- Taip, bet čia viskas gali būti labai reliatyvu ir priklauso nuo laiko. Didesnių pajamų, geresnio išsilavinimo žmonėms nepriimtinas tas konvejeris. Jis stumia, o tu negali jam daryti įtakos, turi tiesiog išsižioti ir žiūrėti, ką tau rodo.
Bet kintanti, persikelianti į naują erdvę televizija yra interaktyvi ir leidžia pasirinkti pagal tavo poreikius. Nemanau, kad žmonės su tam tikru išsilavinimu ima nustoti geisti vaizdo, arba jiems tampa nepriimtinas vaizdas ar garsas, kaip radijuje.
Veikiausiai juos labiausiai atstumia tas dalykas, kad tai yra supakuota, įvyniota, ir tu esi visiškai bejėgis. Kai žmogus išsilavinęs, jis nemato prasmės kažkam atiduoti informacijos valdymo galias.
TV ir radijui persikėlus į internetą, jeigu jie bus sumanūs, galės susigrąžinti šitą auditoriją, kurią šiuo metu yra praradę. Viskas priklauso nuo to, kaip jie elgsis.
Kai kurioms televizijoms, kurios labai įtikėjusios nesibaigiančia linksmybių ir pigaus juokinimo „dešra“, šita transformacija gali būti labai sunki. Dviejų skirtingų turinių neparengsi, gali būti per brangu, o prie kurių taikytis? Vieni gal jau nebeturi pinigų, kiti dar nepakankamai išleidžia.
- Ar yra kokia nors popierinės spaudos rūšis, kuri kokiu nors atžvilgiu būtų pranašesnė už internetinę žiniasklaidą? Pavyzdžiui, spalvoti žurnalai su didelėmis gražiomis nuotraukomis?
- Ko gero, ne. Dideliame išmaniojo televizoriaus ekrane galima demonstruoti ir nuotraukas, ir leidinius skaitmeniniu pavidalu. Vaizdo kokybė bus tokia, kad joks žurnalas neprilygs. Žurnalai netgi negali būti tokio dydžio – šia prasme jie jau pralaimi.
Nemanyčiau, kad koks nors techninis parametras – šiek tiek blizgantis paviršius, malonumas paliesti, spalvotesnė nuotrauka – yra privalumas. Technologijos keičiasi pernelyg greitai, kad ilgam užtikrintų išliekamumą.
- Kaip žiniasklaidos pobūdį ir funkcijas keičia socialiniai tinklai?
- Tai – dar viena iš priežasčių, kodėl žiniasklaida keliasi į internetą. Interaktyvumas ir galimybė dalintis elektroninėje terpėje turi didelę trauką. Jeigu norėtum tai padaryti su laikraščiu – ko gero turėtum iškarpą siųsti paštu.
Neseniai teko matyti skaičius, kad amerikiečių tinkle video srautas aplenkė bet kokį kitą srautą. Matosi jaunų žmonių pasirinkimas – jie mėgsta vaizdą, jo nori, juo keičiasi. Socialiniuose tinkluose vis gausėja video.
Aiškiai matyti, kaip šiandien „Facebook“ skiriasi nuo to paties „Facebook“ prieš ketverius metus. Tada jis buvo labiausiai tekstinis. O šiandien jis yra labai margas – ir iliustracijos, ir nuotraukos, ir video, ir muzika.
Tendencija labai aiški – medijų perskirstymas iš socialinių tinklų laimi operatyvumą. Jeigu kažkas tampa labai populiaru, gali gyvai stebėti tą bangą. Tų žmonių reakcija yra daug greitesnė, negu žiniasklaidos specialistų.
- Ar socialinių tinklų mėgėjiška „žiniasklaida“ nėra konkurentė profesionaliajai internetinei žiniasklaidai? Socialiniai tinklai, „Youtube“ neretai sureaguoja ir pateikia nuotraukas, video iš įvykių greičiau, nei profesionalūs žurnalistai...
- Jų misijos yra šiek tiek skirtingos. Aišku, kova dėl masės, dėl dėmesio tai yra konkurencija. Jeigu žmonės „Youtube“ ar „Facebook“ praleis vis daugiau ir daugiau laiko, atitinkamai mažiau laiko naudos profesionaliąją žiniasklaidą, tai, be abejonės, bus konkurencija.
Bet tai konkurencija ne misijų prasme. Dauguma tų pavienių žmonių tai daro savo malonumui, pramogai, dėl psichologinių dalykų, socialinių saitų, draugiškumo. O profesionalioji žurnalistika turi visai kitą misiją, ir ji jos nuosekliai laikosi. Tai turi kitą kokybinį atspalvį. Geriausiu atveju šios sritys papildo viena kitą.
Blogesniu atveju, kai iškyla trintis tarp jų, tai nėra gerai. Internete tai ypač didelė grėsmė, kadangi jų erdvės nėra atskirtos. Socialiniai tinklai gali lengvai suvilioti žmones žiūrėti klipą po klipo ir pamiršti apie naujienas, o tai – skriauda profesionaliajai žurnalistikai. Prarastos akys, negautos pajamos.
- Kokiu žodžiu labiau pasitiki vartotojai – spausdintu, per televiziją pasakytu? Ar internete perskaitytas žodis atrodo toks pat patikimas?
- Kol kas mes nesuprantame klausimo apie patikimumą. Kai paskelbiami nauji apklausų duomenys, kokia žiniasklaidos priemone pasitikima, dažniausiai procentinės dalys sutampa su tuo, kokias medijas žmonės naudoja. Žmonių sąmonėje šia dalykai neatskiriami į skirtingas kategorijas: žiūriu televiziją, vadinasi, ja pasitikiu. Bet juk žiūrėti galiu ir nepatikimą, jeigu man, pavyzdžiui, juokinga, ir aš žiūriu pramogai.
Anksčiau ar vėliau mes grįšime prie vardų. Vieni bus patikimi, kiti – ne. Jeigu yra laikraštis, ir jis turi savo versiją internete, tai iš esmės tos pačios redakcijos ar bent jau tų pačių leidėjų darbas, todėl pasitikėjimas realiai turi būti vienodas. Nemanau, kad ruošdami medžiagą internetui, jie žiūri į tai aplaidžiau ar leidžia sau rašyti nesąmones. Žmonės, kurie mąsto, tikriausiai vertina pagal tai.
- Šiandien Lietuvoje kaip žiniasklaidos priemonė dar dominuoja televizija?
- Taip, kol kas taip. Lietuva dar yra televizinė šalis.
- O kaip kitos šalys?
- JAV, iš Europos – Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystė, Skandinavijos šalyse – spauda turi stiprias pozicijas. Bet, lyginant su televizija, internetas turi gerokai didesnę įtaką.
Bet skirtumai nėra dideli, ir mūsų atsilikimas nėra didelis. Kiekvienais metais nepraleidžiu progos paklausti studentų, kiek iš jų turi televizorius, radijo imtuvus. Situacija keičiasi labai sparčiai. Anksčiau, važiuodami į kitą miestą studijuoti, studentai veždavosi iš namų televizoriuką, o dabar užtenka nešiojamo kompiuterio.
