Apie visus šiuos pasveikinimus bei priesaikas ir šįmet galima pasakyti tą patį, ką ir kiekvienais pastaraisiais metais: gražūs žodžiai pro sukąstus dantis.
Skirtingose partijose sutūpę politikai gali vienas kitam gerklę perkąsti piršdami savo nuomonę. Tačiau jie visi sutars dėl vieno – sarginiu šunimi vadinama žiniasklaida geriausia tik tada, kai laikoma už trumpo pavadžio ir nesikandžioja.
Ką mes nuolat girdime iš politikų ir valdininkų lūpų? Tai nuolatinės aimanos apie gyvenimą juodinančią žiniasklaidą, pamokslai apie tai, kad žiniasklaida neatlieka kilnios savo misijos.
Negana to, vis dažniau atvirai nepaisoma kritikos ir mėginama prispausti laisvąjį žodį ekonominėmis priemonėmis.
Tuo ypač pasižymėjo buvusioji dešiniųjų valdžia, savo valdymą pradėjusi nuo naktinio mokesčių perversmo.
Puolę švaistytis mokesčių kirviu konservatoriai pirmiausia taikėsi būtent į rašytinę žiniasklaidą – siekė suduoti jai mirtiną smūgį, o jeigu nepavyks, nuleisti kuo daugiau kraujo.
O po mokesčių perversmo sekė nuolatinis užkulisinis spaudimas verslui, kad šis „teisingai” reguliuotų savo reklamos išlaidas, buvo rezgamos įvairios kitokios politinės intrigos.
Dešiniuosius rėmė ir pagrindine jų sąjungininke buvusi prezidentė D. Grybauskaitė. Tik jos principas yra kitoks – šalies vadovė viešai neužsipuola jai neįtinkančios žiniasklaidos, bet stengiasi ją ignoruoti.
Taip, šiuo metu rašytinė žiniasklaida gyvena ne pačius geriausius laikus. Ji turi iš naujo ieškoti sau vietos, nes didėja konkurencija – ypač iš interneto svetainių.
Normaliai konkuruoti rašytinei žiniasklaidai trukdo ir oligarchų veržimasis į spaudos leidinius.
Dėl to šiuose baruose pridygo vienadienių tikslų siekiančių žiniasklaidos priemonių. Jos gyvuoja tol, kol išsenka juos maitinančių pinigų ir interesų šaltiniai.
Be to, itin vešliai suvešėjo vadinamoji pramoginė žiniasklaida, kuri yra ne kas kita, o paprasčiausio pramogų verslo dalis, tačiau daugelis žmonių ją vis vien tapatina su visa žiniasklaida.
„Tokiuose karuose, jei jie ir pradedami, nėra laimėtojų ir labiausiai pralaimi patys puolantieji”, – taip apie politikos ir žiniasklaidos santykį lygiai prieš metus duodamas interviu „Lietuvos rytui” kalbėjo kadenciją baigęs prezidentas V. Adamkus.
Suskaičiuoti ir pasverti, kuri pusė labiau pralaimėjo ar laimėjo, – bergždžias dalykas.
Pagrindiniai nuostoliai ir pralaimėjimai Lietuvos žiniasklaidos fronte – ne tik prastėjanti jos ekonominė padėtis, bet ir pastaruosius kelerius metus krintantis jos laisvės indeksas, kurį nustato įtakinga organizacija „Freedom House”.
Tačiau svarbiausia, kad šioje situacijoje pralaimi ne tiek žiniasklaida, kiek visuomenė, nors dalis piliečių piktdžiugiškai tvirtina, jog žiniasklaidai – ypač vadinamajai tradicinei – taip ir reikia.
Taip teigiantys asmenys dažnai kartoja politikų propagandą, kad rašytinę žiniasklaidą, kuri dėl savo kišimosi į įvairias gyvenimo sritis tik kenkia visuomenei, turi kuo greičiau išstumti tie, kurie gyvenimą piešia gražiomis spalvomis.
Tačiau kaina, kurią už tokį požiūrį jau dabar moka visuomenė, ypač didelė. Tai augantis politikų, pareigūnų ir visokio plauko aferistų įžūlumas bei nebaudžiamumas.
Juk negalima nematyti, kad politikų atskaitomybė bei politikos kokybė smunka ir dėl to, jog dalis Lietuvos žiniasklaidos pastaruoju metu darosi ne tokia dantinga. O tie dantys tapo ne tokie aštrūs todėl, kad dėl ekonominių priežasčių ir dėl politikų spaudimo spauda užima vis mažiau vietos tarp kitų žiniasklaidos priemonių.
Juk būtent tradiciniai spaudos leidiniai Lietuvoje vis dar lieka tuo, kas ir yra visame pasaulyje – kokybės ir patikimumo garantija. To labiausiai ir bijo valdžia.
Todėl nieko keista, kad įvairių spalvų politikai labiausiai puolė ir puls būtent spausdintą žodį, svajodami ir pranašaudami jo mirtį. Juk būtent spausdintas žodis jiems pavojingiausias.
Tačiau šiandien galime pasidžiaugti, kad pranašystės apie greitą spaudos mirtį be pagrindo ir joms nėra lemta išsipildyti.
Lietuvoje taip šįmet tvirtino, pavyzdžiui, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, o demokratijos citadelėje ir televizijos karalystėje JAV kalbas apie spaudos mirtį neseniai paneigė autoritetingos bendrovės „Nielsen” apklausos.
Net 78 proc. apklaustų amerikiečių reguliariai skaito regioninius ir nacionalinius laikraščius, o 58 proc. spausdintą žiniasklaida laiko patikimiausia.
Panašios tendencijos fiksuojamos ir visos Europos žiniasklaidos rinkoje.
Tad Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną sutrumpintai vadinti tiesiog Spaudos diena yra pagrįsta ir teisinga – nepaisant nuolatinių valdžios pastangų šią šventę kiek įmanoma labiau atsieti nuo žiniasklaidos.
