Pjesė apie Jūratę nuskandinusį Kastytį papiktino rusakalbių mokytojus

Rusakalbiams dėstantys vyresnės kartos mokytojai pasibaisėjo, kad paaugliams siūloma skaityti ne Maironio parašyta baladė „Jūratė ir Kastytis“, bet Kosto Ostrausko to paties pavadinimo pjesė, kurioje švelniai pašiepiamas ir pats Maironis.

Pedagogai įsitikinę, kad kūriniui, kuriame „striuka, drūta kaip statinė“ Jūratė bando sugundyti Kastytį, o šis ją nuskandina, – ne vieta vidurinės mokyklos ugdymo programoje.

Vadovėlis „Prie versmės“ išleistas 2003 metais. Jo autorei, leidyklos „Gimtasis žodis“ projektų vadovei Daivai Mickevičienei priešiškas kai kurių pedagogų požiūris nesuprantamas, nes K. Ostrausko kūriniai įtraukti į Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą ugdymo programą. „Puritoniškai piktintis tam tikrais dalykais ir manyti, kad yra neliečiamų „šventų karvių“, kad su tekstais negalima žaisti ar bandyti jų perskaityti kitaip, manau, nederėtų. Naivu tikėtis, kad šiais laikais tai yra tabu“, - įsitikinusi D. Mickevičienė.

Anot jos, tomis pačiomis ugdymo programomis vadovaujasi ir lietuvių, ir kitataučių mokykloms vadovėlius rengiantys specialistai.

Šią savaitę ministerija rengia diskusiją dėl vadovėlių turinio kokybės vertinimo. Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojos Saulės Vingelienės teigimu, bus kalbama ir apie tai, ar verta griežtinti dabar galiojančią vadovėlių tvirtinimo tvarką: „Dabar turinio niekas nesvarsto. Kartais tos nuomonės pagrįstos, kartais ne. Vadovėlių kokybė rodo mūsų šalies ugdymo sistemos kokybę, jeigu prasti vadovėliai, negalime tikėtis, kad vaikai išmoks.“

Pagal dabar galiojančią tvarką parengtą vadovėlį vertina ne mažiau kaip dviejų ekspertų grupė, kuri pateikia recenziją. „Ekspertai renkami rengiant viešųjų pirkimų konkursą, o, kaip žinia, ne visada pigiausia reiškia geriausia“, - teigė S. Vingelienė.

Vadovėlio „Prie versmės“ medžiagą vertino Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros specialistai, o patvirtino nepriklausomų ekspertų komisija. Ji nerado motyvų, dėl kurių vadovėlis galėtų būti pripažintas netinkamu. „K. Ostrausko kūryba į ugdymo programas įtraukta jau seniai, tad šiuo metu diskutuoti, ar reikia skaityti postmodernią literatūrą, ar ne, mano nuomone, reiškia tuščiai gaišti laiką“, - tikino ne vieną vadovėlį mokykloms parengusi D. Mickevičienė.

Pateikiame K. Ostrausko pjesę „Jūratė ir Kastytis“, parašytą 1976 metais ir įtrauktą į kitataučiams skirtą vadovėlį „Prie versmės“:

Ant marių kranto meškerioja KASTYTIS. Meškerioja ir keikiasi. KASTYTIS. Velniava!...Tupiu dieną, tupiu naktį — nieko gero nepagaunu. Vakar menkę už uodegos ištraukiau — ir viskas. Negi žuvys prigėrė? Staiga kažkas užkimba drūčiai. Įsitvėrus į meškerės kotą, iš marių dugno išnyra JŪRATĖ — striuka drūta kaip statinė, įsispraudus į bikinį. KASTYTIS. Kas gi čia per sutvėrimas? Netgi kvailas juokas ima. Nieko nelaukus, JŪRATĖ griebia KASTYTĮ į glėbį. JŪRATĖ. „Oi Kastyti Baltalyti...“ KASTYTIS. Apie kokią tu čia lytį?.. JŪRATĖ. „Kam žuvytes man vilioji?“ KASTYTIS. Ne vilioju — meškerioju. Tokia žuvies dalia. Ale tu ir kvepi silke. JŪRATĖ. „Aš — Jūratė nemarioji.“ KASTYTIS. Na tai kas? JŪRATĖ. Marių deivė dyvina. KASTYTIS. Kurgi ne. Ir plika. JŪRATĖ. Kokia vyriška tavo krūtinė... KASTYTIS. Ką tu čia dabar skiedi... JŪRATĖ. ...akių tik žiebia spinduliai... KASTYTIS stovi apsiblausęs. JŪRATĖ. ...jėga tik trykšta begalinė... KASTYTIS nusižiovauja plačiai. KASTYTIS. Nežinau, nei ką tu šneki, nei ko tu nori. JŪRATĖ mirkteli. JŪRATĖ. Ar marių dovanos tavęs nebevilioja? KASTYTIS. O kaipgi — žuvys. JŪRATĖ. Eikš su manim į jūrų dugną... KASTYTIS. Ar pasiutai!.. JŪRATĖ. ...į gintaro rūmus... KASTYTIS. Kur aš čia dabar brisiu į vandenį, — šlapia. O gal, ko gero, nori, kad pripusčiau? JŪRATĖ. ... — aš gulėsiu tau prie šono... KASTYTIS. Ko tu čia mane pristojai!.. JŪRATĖ. ...ir akis karštai bučiuosiu... KASTYTIS. Ale, žinai, visai nusišnekėjai. Keliauk, mergele, iš kur atėjus. KASTYTIS stveria JŪRATĘ ir nori įmest į marias. Bet nepakelia. Vargais negalais įstumia į vandenį ir pamurkdo. Pliūkšteli, subanguoja marios. JŪRATĖ. Dievai! . . Gelbėkit! . . Skęstu! KASTYTIS. Taip tau ir reikia. JŪRATĖ nuskęsta. Debesyje trankiai sugriaudi. Pasmilksta dūmelis. Ateina PERKŪNAS — susivėlęs, visas paišinas. KASTYTIS. Sveiks drūtas, tėvuk. Ko tu toks suodinas tarsi kaminkrėtis? PERKŪNAS. Pasisvaidytum žaibais, tai ir tu, vaiki, pajuostum kaip anglis. Perkūnas esmi. KASTYTIS. Žiūrėk tu man. PERKŪNAS. Gerai, kad nuplukdei tą mergšę, — nereikės man su šlapiu daiktu terliotis. O taipgi ir didžios bėdos išvengei. KASTYTIS. Nejaugi? PERKŪNAS. Tave banga, vaikine, būt užbučiavus negyvai. KASTYTIS. Ką sakai! Linksma mirtis. Bet dabar jau šaukštai popiet. Abu nueina savais keliais. Epilogas Eina KASTYTIS namo ir sutinka MAIRONĮ. Šis labai perpykęs — net pažaliavęs. KASTYTIS. Tegu bus pagarbintas. MAIRONIS. Tu, parše, nesigarbink, o atsiprašyk! KASTYTIS. Už ką, klebone? MAIRONIS. Aš joks klebonas! MAIRONIS nusiima nuo nosies pensnė ir vėl užsideda. MAIRONIS. Ar nematai, snargliau, kad esu Maironis? KASTYTIS. O kas tai per vienas? MAIRONIUI nukrenta pensnė. MAIRONIS. O tempora! O mores! KASTYTIS. Quod erat demonstrandum. Apylaisviai išvertus (MAIRONIS kilsteli akis „į dangų“): Prašau įrodyti. A propos: man geriau patinka iš marių putos gimus, iš vandenų kriauklės išlipus Botticellio Venera. Bastą! KASTYTIS persimeta per petį meškerę ir nueina švilpaudamas. MAIRONIS išsitraukia skubiai iš sutanos brevijorių, persižegnoja ir puola įnirtęs melstis.