Kartais, kai neturi kur palikti keturmetės dukters, moteris atsiveda ir ją į kursus. Mažylė piešdama kelias valandas kantriai laukia mamos. Jos šviesi galvelė iškart išduoda baltiškas šaknis – nė neįtartum, kad tėvas italas. Nors lanko vokišką darželį, pakalbinta mažylė guviai atsakinėja lietuviškai. Šios kalbos ji tikrai nepamirš, nes šalia jau ir lietuvė močiutė, neseniai palikusi Kauną ir apsigyvenusi su dukters šeima.
Aštuonerius metus išgyvenusi Vokietijoje, Sandra laisvai kalba vokiškai, bet dar gilina kalbos žinias – po to darbo birža siųs mokytis senų žmonių slaugytojos specialybės.
Vokietija, kviesdama svetimšalius, pasirūpina ir jų integravimu į visuomenę. Darbo birža pirmiausia siunčia mokytis kalbos. Be vokiečių kalbos čia – nė iš vietos: atvykėlis, 600-900 valandų (priklauso nuo svetimšalio gabumų) lankęs vokiečių kalbos kursus ir išlaikęs egzaminą, gali tikėtis legalios darbo vietos su normaliu atlyginimu ir socialinėmis garantijomis.
Ir vokiečiai nerimauja dėl kalbos
Vokiečių kalba yra gausiausiai paplitusi Europos Sąjungoje – daugiausiai žmonių ji yra gimtoji. Tačiau patys vokiečiai jaučia iškilusią didžiulę grėsmę jų gimtajai kalbai. Kadangi vokiečių kalba yra gana sunki, atvykėliai ją paprastina, suplaka kelias kalbas į vieną.
Ypač stipriai vokiečių kalbą veikia gausios turkų, rusų, lenkų, italų bendruomenės. Labiausiai kenčia žodynas, tarimas, linksniavimo sistema.
Štai vokiečių kalboje yra tik keturi linksniai, bet ir jų imigrantams per daug. Todėl vokiečių kalbos kursų programoje ypač daug dėmesio skiriama naudininko ir galininko vartojimui, o su kilmininku, kaip ne tokiu svarbiu, tik supažindinama: jį net patys vokiečiai dažnai keičia naudininku.
Labai daug keblumų kalbant vokiškai imigrantams sukelia ir artikelių vartojimas. Kadangi atvykėlių gimtosiose kalbose jų nėra, svetimtaučiai kalbėdami vokiškai dažnai be jų apsieina.
Vokiečiai, nors ir būdami karšti patriotai, deja, turi susitaikyti su jų gimtosios kalbos kaita. Ir pamažu susitaiko, nes supranta: kelių tautų kontaktas neišvengiamai keičia kalbas, ir ne tik neigiamai – dėl kitų kalbų įtakos tobulėja ir pati vokiečių kalba.
Kinta ir lietuvių kalba
Lygiai taip pat, kaip kitas kalbas, tautų kraustymasis veikia ir lietuvių kalbą. Tiek metų kalbininkų puoselėta, per pastarąjį dvidešimtmetį ji patyrė smarkų kitų kalbų, ir ypač anglų, poveikį. Ir jau pasigirsta raginimų nepaversti jos “šventa karve“.
Apie lietuvių kalbos likimą diskutavo ir balandžio viduryje į lietuviškų šeštadieninių mokyklėlių seminarą Hiutenfeldo Vasario 16-osios gimnazijoje (Vokietija) susirinkę išeiviai bei iš Lietuvos atvykę lektoriai.
Didžiausias diskutavusiųjų rūpestis – lietuvių emigrantų vaikų gebėjimas kalbėti ir rašyti lietuviškai.
Vaikas, net augdamas grynai lietuviškoje šeimoje, su savo žaislais neretai „kalba“ svetima, kieme, darželyje ar mokykloje girdima kalba. O jei ir namuose dvikalbė ar net trikalbė aplinka, dažnai vakarais, kai būna pavargęs, mažylis jau kalba angliškai ar vokiškai.
King's Lynno (Didžioji Britanija) šeštadieninėje lietuviškoje mokyklėlėje išeivių vaikams laisvalaikį aukojanti diplomuota lituanistė Audronė Mordasienė, paklausta, kaip anglų kalba veikia emigrantų vaikų kalbėjimą lietuviškai, pamąsčiusi atsakė: „Vaikai nebetaria „r“, nes kalbant angliškai to garso nereikia.“
Svetimtautis nusiteikęs optimistiškai
Šiauliuose gyvenantis šveicaras kalbininkas ir vertėjas Markusas Roduneris prisimena pirmąjį įspūdį, išgirdus gyvai kalbant lietuviškai traukinyje pakeliui į Vilnių – tuomet dar per Gardiną: „Nors buvau mokęsis tos kalbos universitete (tik valandą per savaitę), nelabai ką ir supratau. Nes ausis dar nebuvo pripratusi. Man nuo pat pirmos akimirkos lietuvių kalba pasirodė melodinga, maloni.“
M. Roduneris save vadina „mažesnių kalbų draugu“. Dar vidurinėje mokykloje savarankiškai pradėjęs mokytis valų kalbos (sakosi jos iki šiol padoriai neišmokęs), dabar susikalba maždaug 6-7 kalbomis, po truputį moka dar iki 10. Kai nepraktikuoja, vienos ar kitos žinios „dingsta“.
Kalbininkui lengviausia - anglų kalba, kurios mokėsi gimnazijoje jau po prancūzų, lotynų ir senosios graikų kalbų. Sunkiausiai įkandama gruzinų kalba – ne dėl gana lengvai išmokstamo šrifto, bet dėl veiksmažodžių sistemos (jis derinamas ne tik su subjektu, bet ir su objektais).
„Lietuvių kalba buvo dar ir „naudinga“ - Berno (Šveicarija) universitete studijavau ne tik slavistiką-baltistika, bet ir lyginamąją-istorinę kalbotyrą. Ten, kaip žinoma, lietuvių įeina į tam tikrą kanoną,“ – prisimena Lietuvoje šaknis įleidęs svetimtautis.
M. Roduneris, lietuviškai kalbantis ne tik su imigrantais, bet ir su kolegomis lietuvių literatūros vertėjais, mano, jog kitataučiams daugiausia sunkumų kyla dėl linksnių. Kalbininko sutiktas Australijos lietuvis naudojo tik vardininko linksnį, bet vis tiek susikalbėjo.
„Linksnių klaidų ir man dar pasitaiko, pavyzdžiui, su veiksmažodžiais, reikalaujančiais kilmininko,“ – prisipažįsta M. Roduneris.
„Manau, reikėtų suvokti, kad yra keli kalbos lygiai ir jie visi turi teisę egzistuoti,“ – sako lietuvę ir Šiaulius pamilęs šveicaras. – „Jaunimas kieme tarpusavyje vienaip kalba, neformalus pokalbis vėl kita kalbos forma vyksta, o jau vaidinimas teatre ar mokslinis pranešimas – vėl kitas reikalas.
Svetimžodžių išgyvendinimas nėra toks jau būtinas. Baskų kalboje gerokai per pusę žodyno sudaro skoliniai, o ši kalba dėl to vis tiek nevirto indoeuropiečių kalba. Daug svarbesni yra struktūriniai kalbos dalykai.
Dar reikėtų atkreipti dėmesį į naujus žodžius – pavyzdžiui, su kompiuterine terminologija buvo laukta gerokai per ilgai ir daugeliui vartotojų lietuviška sąsaja atrodo keistoka. O žmogus su šiuo įrenginiu „bendrauja“ po 8-12 val. per dieną.“
Kalbininko nuomone, lietuvių kalbos padėtis dabar yra tikrai viena stabiliausių (jei ne stabiliausia) per visą istoriją. Ji yra valstybinė kalba, vartojama ir kitakalbių Lietuvos gyventojų, jos visi mokosi mokykloje.
M. Roduneris tikina, kad mažesnėms kalboms labiau reikalinga priežiūra, tik ji turėtų vykti labiau skatinant, nei peikiant ir baudžiant.
