Vėliau mano dukra, jos draugės ir turbūt visos šešiolikos dar neturinčios paauglės desperatiškai kūrė planus, kaip patekti į „Brėkštančią aušrą“, kuriai priskirtas indeksas „N-16“.
Dar žinau ašaromis pasibaigusių istorijų, kai kartu su tėvais į kino teatrą atėjęs šešiametis nebuvo įleistas į „Karališką drąsą“, kurios jis laukė kelis mėnesius.
Kitaip tariant, net ir lydimi tėvų vaikai bei paaugliai negali lankytis tokiuose filmuose.
Dar kitaip tariant, tėvams parodoma jų vieta — jūs esate idiotai, nesugebate priimti sprendimo, ką galima ir ko negalima žiūrėti jūsų vaikams. Mes, valdžia, padarysime tai už jus.
Trečiaip tariant, šiuolaikiniame technologijų amžiuje toks draudimas yra ne tik nepagarba tėvams, bet ir visiškas anachronizmas.
Vaikai puikiai sugebės apeiti draudimą pasižiūrėdami filmus internete, šeimos neteks progos kartu mėgautis kokybiška pramoga, o kino teatrai neteks pajamų.
Norėčiau pabrėžti, kad sakydamas „kokybiška“ turiu galvoje kokybišką aplinką, o ne paties filmo kokybę. Bet juk būtent tėvai ir turėtų spręsti, ką žiūrėti jų vaikams, o ko ne.
Dirstelėkite, ką rodo mūsų televizijos dieną ir ryte. Pamatysite, kaip nesudėtinga vaikams pasižiūrėti filmus net ir su ženklu „S“. Todėl tokie draudimai balansuoja ties absurdo riba.
Balandžio pradžioje keli sveiko proto Seimo nariai pateikė svarstyti įstatymo pataisas, pagal kurias į tokius filmus vaikai galėtų eiti lydimi tėvų. Pataisos būtų parodžiusios, kad mūsų parlamentas dar nėra visiškai nuvertinęs šeimos instituto ir palieka šį bei tą spręsti tėvams.
Tačiau jos buvo atmestos ir netgi negrąžintos svarstyti. Iš esmės — „Drąsos kelio“, Lenkų rinkimų akcijos ir konservatorių pastangomis. Dėl pirmųjų dviejų daugmaž viskas aišku. Kaip dainavo Andrius Mamontovas — „Marso kanjonai“.
O ką norėjo pasakyti tradicinės stiprios šeimos vertybes esą ginantys konservatoriai? Jų nuomone, tėvai nėra įgalūs spręsti, kaip jie nori leisti laisvalaikį su savo vaikais?
Konservatorių nuomone, geriau tegul tėvai būna viename kambaryje, o vaikai kitame žiūri parsisiųstas nelegalias tų filmų kopijas? Kam nuo to bus geriau? Šeimai? Kino teatrams?
Dėl jų kaltės aš negaliu nusivesti savo vaikų į naujausią Tomo Cruise’o filmą ar į „Sielonešę“, dėl kurios alpėja viso pasaulio paaugliai. Kodėl?
Kodėl aš negaliu nuspręsti, ką turėtų žiūrėti mano vaikas? Priežastys aiškėja pasikalbėjus su Seimo nariais.
Viena iš aktyviausių konservatorių socialiniame tinkle „Facebook“ Rasa Juknevičienė iš pradžių džiaugėsi, kad svarstomos tokios problemos. Bet pastebėjus, kad nebėra ko svarstyti, nes konservatoriai vieningai atmetė pataisas kaip netaisytinas, atsakė, kad galbūt nebuvo laiko įsigilinti į įstatymo subtilybes.
O gal tiesiog reikėjo automatiškai balsuoti „prieš“, nes pataisas teikė socialdemokratai ir Darbo partija?
„Darbietis“ Mečislovas Zasčiurinskas, kurio to paties paklausiau po „Tautos aikštės“, ilgai ir miglotai aiškino, kad balsavo „prieš“, nes tokios pataisos palengvintų vaikams priėjimą prie smurto ir pornografijos.
Alio, Marsas kviečia Žemę? Nuo smurto ir pornografijos vaikus šiais laikais skiria lygiai du pelės spragtelėjimai ir juos nuo to apsaugoti gali ne M.Zasčiurinskas, ne R.Juknevičienė ir ne kaukiantys moralės sergėtojų batalionai, o vienintelė institucija — tėvai ir tik tėvai, kuriems dar įdomu, ką laisvalaikiu veikia jų atžalos.
Įstatymo pataisos buvo labai aiškios: tėvai gali nuspręsti, kad filmas yra tinkamas vaikui, jeigu jam dar nėra 13 ar 16 metų, prisiimti už tai atsakomybę ir jį žiūrėti kartu.
Seimas irgi pasakė labai aiškiai: jūs, tėvai, esate idiotai ir Lietuvoje šeimos institutas negali spręsti, kas yra geriau jų vaikui. Ir tai iš esmės pasakė partija, kurios visa platforma yra grįsta šeimos vertybėmis, kuri viešai teigia, kad šeima yra viena svarbiausių visuomenės grandžių.
Deklaruodami šeimos vertybes konservatoriai kažką rodo tėvams.
Ar tik ne pirštą?
Kalbame ne apie tai — geri tie filmai ar blogi, duoda jie vaikui naudos ar kenkia. Turėtume palikti tai spręsti kiekvienai šeimai atskirai, nes kiekvienas vaikas yra išskirtinis ir unikalus.
Kalbame apie laisvę rinktis, kurią lengva ranka nubraukė mūsų valdžia. Šiandien tai tik kino filmas, o kokius sprendimus iš mūsų atims rytoj?
Konservatoriai jau dalijasi portfelius kitai kadencijai. Jų taikinys — jauni profesionalai, gaunantys aukštesnes pajamas, gyvenantys miestuose ir tradicinėje šeimoje auginantys ne po vieną vaiką.
Tai norėčiau paklausti ir jaunosios konservatorių kartos atstovo Pauliaus Saudargo, ir šešėlinio kultūros ministro Manto Adomėno, ir kitų progresyviųjų feisbuke besireiškiančių konservatorių: ar nemanote, kad po tokių sprendimų, kuriais prikišamai parodote, kokiais idiotais mus laikote, jūsų jaunasis elektoratas parodys pirštą?
Ir tikrai ne nykštį...
