Senosios kartos gydytojas: „Medikus šiandien kausto baimė“

Medicinos darbuotojo dienos proga - 85-uosius metus įpusėjusio E. Razgausko mintys apie šeimos gydytojo vietą, pacientų požiūrį į sveikatą ir 60 metų trunkančią ištikimybę alergologijai.

- Šiandien minima Lietuvos medicinos darbuotojo diena. Medicinai atidavėte 60 metų ir vis dar dirbate - esate turbūt vyriausias Lietuvoje dirbantis gydytojas.

- Į mediciną patekau atsitiktinai, kalėdamas Sibiro lageryje. Neturėjau jokių žinių - buvau baigęs tik gimnaziją ir du kursus kunigų seminarijoje, iš kurios pats pabėgau. Tad lageryje, stebėdamas kitų medikų darbą, dirbau ir mokiausi.

Medicinos mokslus baigiau tiktai grįžęs į Lietuvą, tačiau ne iškart - niekam nebuvo reikalingas studentas „su įrašu“. Tiktai atėjus atšilimui, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai Vilniaus universitetui vadovavo Bulavas, Kubilius, į jį galėjo patekti buvę tremtiniai. Mano kurse jie sudarė daugiau nei trečdalį.

Baigus studijas dirbti universitete manęs nepaliko - buvau neparankus. Buvo pasiūlyta rinktis vieną iš sričių - alergologiją, neonatologiją arba radiologiją. Kadangi apie alergologiją nieko nežinojau, pasirinkau ją. Buvo 1962-ieji. Ir iki šiol likau ištikimas alergologijai.

Įkūriau pirmąjį specializuotą kabinetą Sovietų Sąjungos teritorijoje. Su rusų mokslininkais, akademikais dėjome pamatus alergologo specialybei. Mokėmės visi - ir jie, ir mes, po to mokėme kitus gydytojus.

- 1983-aisiais man pasiūlė laikinai pavaduoti vyriausiąjį terapeutą Sveikatos apsaugos ministerijoje. Užsibuvau ten iki pirmųjų nepriklausomybės metų, o po to išėjau kurti šeimos gydytojo institucijos.

Apie tai svajojau dar nuo 1985-1986 metų, kai šeimos medicina pradėta kurti išsivysčiusiose šalyse. Svajojau, kaip ji pakeis sovietinę medicinos sistemą.

Vilniaus universitete buvo įkurta klinika, ruošianti bendrosios praktikos gydytojus, taip įsitraukiau į naują, bet labai įdomią veiklą.

- Ir dabar šeimos gydytojo institucija patiria pasipriešinimą, ypač iš gydytojų specialistų. Pastarieji nesuvokia, kad jei pirminė priežiūra veikia neefektyviai, visos kitos, nors ir brangesnės, priemonės neduoda norimų rezultatų.

Negalima vystyti specializuotos medicinos, kol nėra normaliai išplėtota pirminė. Turime, tarkime, puikius chirurgus, bet daugeliui žmonių prireikia paprastesnės pagalbos.

JAV buvo atliktas tyrimas - 10 metų truko programa sergamumui širdies ir kraujagyslių ligomis mažinti. Tinkamos mitybos sureguliavimas ir kova su rūkymu sergamumą sumažino daugiau nei 40 proc., kai tuo tarpu kardiochirurgija - ne daugiau kaip 4 proc.

Bėda ta, kad reformas pas mus daro specialistai, akademikai, - jie gal ir puikūs savo srities žinovai, tačiau yra atitrūkę nuo pirminės sveikatos priežiūros grandies, tos, kuri yra arčiausiai žmogaus. Dėl to kartais šeimos gydytojo institucija nesulaukia reikiamo dėmesio.

- Ar esate patenkintas tuo, kaip šeimos gydytojus dabar vertina pacientai?

- Kadangi dabar dirbu kaip specialistas, matau, kad pacientai vertina savo šeimos gydytoją. Jo užduotis - ne tiek gydyti, kiek patarti, padėti žmogui susigaudyti.

Nes ateina koks žmogelis, sirgdamas 7-8 ligomis - gydytojas turi nutarti, kas svarbiau ir patarti, ką daryti. Pats pacientas nesusigaudo. Geria po 12 tablečių per dieną, po to ateina ir klausia - gydytojau, o nuo kurio vaisto man bloga?

Man tiktai gaila, kad šeimos gydytojai, dirbantys juodą darbą, dar beprotiškai apkrauti popierizmu. Bėda ir receptų vaistams rašymas - vienam sugaištamos penkios minutės! Nes receptas prilyginamas finansiniam dokumentui - padėsi ne ten kablelį, - turėsi atsakyti.

Gaila ir to, kad vis didėja vadybos aparatas, gydytojams vadovauja nebe medikai. Esame nelaisvi, suvaržyti instrukcijų - man nurodoma, ką aš, kaip gydytojas, turiu daryti, ko ne, kaip gydyti, kaip ne.

Anksčiau galėjai laisvai pasirinkti gydymo metodą, dabar gali skirti tik tokį, kokį tau leidžia skirti kažkas, kas net neturi medicininio išsilavinimo. Tai vadinama pacientų sauga. Bet ar kas pagalvoja apie paciento, kuris geria 12 tablečių per dieną, saugą?

Arba ateina žmogus, kuris nuo padidėjusio kraujospūdžio geria 4 ar 5 pavadinimų vaistus. Atskiri specialistai tuos vaistus greičiausiai paskyrė pagal instrukciją, bet trūksta bendro požiūrio į pacientą, jo sveikatą.

Todėl ir atsiranda toks dalykas, kaip gydymas nuo vaistų sukelto šalutinio poveikio. Dirbamas alergologu su tuo dažnai susiduriu.

- Ar per 60 jūsų darbo metų pasikeitė pacientai, jų požiūris į sveikatą?

- Internetas labai išplėtė daugelio žinias, tačiau paskiros žinios be sisteminio išsilavinimo kartais pritaikomos ne taip, kaip reikia.

Pastebėjau, kad pacientai labai paklūsta vaistų reklamai. Kita vertus, visuomenė tampa vis labiau vartotojiška, ir tai atsispindi medicinoje.

Žmogus nori gauti sveikatą. Bet nenori pats būti atsakingas už ją. „Aš atėjau pas tave, tu man padėk“ - toks daugelio pacientų požiūris. Daugiau nei 90 procentų jų nežino, kokius vaistus vartoja ir nuo ko. Gydytojas skyrė - jis geria, ir daugiau neįdomu. Tai rodo didelį pasitikėjimą gydytoju ir vaistais.

Lietuviai dar nuo sovietinių laikų buvo didžiausi vaistų vartotojai - tabletės, injekcijos jiems - šventas reikalas. Tai nepateisinama. Sakyčiau, žmonės yra pasyvūs savo sveikatos atžvilgiu.

Kad jie nenori patys dėti pastangų, įrodo ir jų pasitikėjimas tyrimais.

Man tenka konsultuoti vaikus. Atveda mažylius, raudonus nuo alergijos. Paprašau mamos mėnesį vesti dienoraštį - žymėti, ką vaikas valgo, ir kokią reakciją tai sukelia. Ką jūs! Ne! Jos ima reikalauti, kad būtinai atliktume tyrimą su mėginiais. O tas tyrimas vaikui kelia ir skausmą, ir stresą. Vaikai klykia, rėkia, tačiau mamoms taip patogiau - nereikia pačioms vargti.

Arba ateina žmogus į konsultaciją, deda ant stalo krūvą tyrimų ir nustemba, kai pasakau: „Ne, nereikia man jų, geriau pasikalbėkim“.

Nesu prieš tyrimus, bet jie turi būti skiriami argumentuotai. Kai kuriais atvejais jie daug padeda sužinoti, tačiau dėl jų brangsta visa medicinos sistema, vis daugėja aparatūros, nors daugybę ligų galima nustatyti paprastesniais metodais.

Aplamai nėra teisinga orientacija į brangias specializuotas paslaugas - jeigu neužtenka lėšų pirminei priežiūrai vystyti, tai specialistų pagalba visos Lietuvos tikrai neišgelbės.

- Vis dar mokote jaunąją medikų kartą. Ar šiuolaikiniai jaunieji gydytojai labai skiriasi nuo tų, kurie studijavo prieš 20, 30 ar 40 metų?

- Jaunieji medikai įdomesni nei mes buvome jų metų. Jų galimybės daug didesnės, atsivėrė visas pasaulis - tik siek ir išdrįsk. Bet.... visiems medikams, net ir jauniems, būdingas vienas bruožas - baimės jausmas. Visi bijo nusižengti instrukcijai - jeigu padarysi ką ne taip, tave nubaus.

Turbūt gydytojams meškos paslaugą daro priesakas: „Pirmiausia nepakenk“. Negaliu sakyti, kad tai neteisinga mintis. Bet ji skatina pasyvumą - gydytojui geriau nieko nedaryti nei imtis atsakomybės už veiksmus.

Esu matęs, kaip gatvėje žmogus patyrė traumą, ir medikas, vadovaudamasis instrukcijomis, bijodamas pakenkti, nieko nedarė.

Yra ir kita baimės rūšis, ypač tvyranti provincijoje. Į ją atvedė - nebijau to žodžio - sumauta partinė tvarka.

Vieną vasarą nukeliavau nuo Zarasų iki Klaipėdos lankydamas kaimo ambulatorijas. Daug senosios kartos gydytojų mane dar pažįsta, tad norėjau sužinoti, kuo jie gyvena, ką jaučia.

Vienoje ambulatorijoje garbingas ir gerbiamas gydytojas pasipasakojo įstojęs į partiją tik todėl, kad jos atstovai, atėję į valdžią, pažadėjo jam suremontuoti ambulatoriją.

Atvykęs į kitą ir seno pažįstamo gydytojo klausdamas to paties, sulaukiau atsakymo: „Ar tu durnas ar apsimeti tokiu?“ Jeigu brangioje laisvoje Lietuvoje kolega bijo kalbėtis su kolega, bijodamas provokacijų ar skundų, tai apie kokią laisvę galime kalbėti?

Aplamai medicinoje įsivyravo žvėriškai stipri hierarchinė sistema, todėl jauni gydytojai varžo savo iniciatyvą, bijo išsišokti.

Natūralu, kad gydytoją persekioja baimė paskyrus vaistą laukti atsako - ar jis tikrai suveiks taip, kaip vadovėliuose rašoma? Bet tiktai tokią baimę aš pateisinu.

Noriu paraginti visus - ir savo kartos, ir dabar dirbančius, ir ateities medikus - bandykime gydytojui sugrąžinti laisvos profesijos statusą. Juk mūsų profesija - tai profesija, besipriešinanti niokojančiam laiko poveikiui, gydanti žaizdas, ligas, padedanti įveikti sutrikimus.

Mes esame pašaukti budėti. Negalime būti tik stebėtojais, bijančiais įsikišti į vykstančius procesus. Niekas už mus to nepadarys.

Mums suteikta išskirtinė privilegija - mažinti žalojantį amžiaus, ligos, negalios poveikį, padėti kenčiančiam žmogui. Tad naudokimės šia privilegija. Gydytojas ir medikas į pensiją neišeina - kol kvėpuojame, išliekame gydytojais.