Tačiau lietuvių kalbos naudojimo erdvė metai iš metų vis labiau siaurėja. Ne tik dėl lietuvių emigracijos, bet ir dėl nutautėjimo arba tiksliau pasakyti, nutautinimo politikos žemėse, kur lietuviai gyveno seno ir, kas paradoksalu, pačioje Lietuvoje.
Saugoti lietuvių kalbą paskutinėje savo viešojoje kalboje visuomenininkų, kultūros, mokslo žmonių rate Mokslų akademijoje ragino poetas Justinas Marcinkevičius. Tai buvo vienas iš trijų punktų jo savotiškame testamente visuomenei. Rūpestį lietuvių kalba, kultūra reiškė ir kiti du per paskutinius penketą metų išėję į Anapilį tautos poetai: Sigitas Geda ir Marcelijus Martinaitis. Jie buvo poetai visuomenininkai.
Ar bus pratęsta rašytojų ir poetų visuomenininkų tradicija Lietuvoje? Tautos poetų ir rašytojų. Visi suprantame, kad be žinomų kultūros žmonių viešojo žodžio, be jų aktyvios pozicijos valstybė daug netenka. Kai sakau, kad valstybė turiu omenyje visų pirma žmones, tautą, nes kartais atrodo, kad valdžiai labiau patinka kultūros žmonės - ikonos, nebylios, kartais pagarbinamos ir pagerbiamos, bet jokiu būdu ne gyvu rūpesčiu dėl tautos ir valstybės ateities susirūpinusios asmenybės.
Dabar vis dažniau kultūros žmonės ima tarti savo žodį. Tik labai svarbu, kad tie, kas kreipiasi į juos paramos ir palaikymo jų pasitikėjimo neapviltų.
Lietuvos žmonės yra kviečiami į mitingą šį sekmadienį, balandžio 28 d. 14 val. Nepriklausomybės Aikštėje prie Seimo. Mitingo tema: „Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę“. Pareiškimą dėl lietuvybės, lietuvių kalbos saugojimo pasirašė žinomi Lietuvos žmonės: rašytojai, menininkai, tarp jų Nacionalinės premijos laureatai, rezistentai, Sąjūdžio pirmeiviai.
Mitingas yra viešas renginys, kuris rodo piliečių, visuomenės paramą vienai ar kitai iškeltai problemai. Jo dalyvių gausa dažniausiai iliustruoja ir tos paramos dydį. Tačiau Lietuvoje bet kuriuo klausimu surengta vieša, sankcionuota protesto akcija iki šiol nesulaukė didesnio visuomenės dalyvavimo. Paskutinė didesnė pilietinė akcija buvo praėjusių metų pavasarį sąjūdininkų ir kitų visuomenininkų mitingas Už teisingumą, įvykęs Nepriklausomybės Aikštėje.
Mitinge pasisakyta prieš aukščiausios valdžios korupciją, nušalinimą aukšto rango pareigūnų, kurie užčiuopė šią blogybę. Policija skelbė, kad mitinge buvo 3 tūkst. žmonių, nors jų buvo keliais tūkstančiais daugiau.
Bet, kai judėjimo Už teisingumą idėjos imtos tampyti į pašalius ir netrūko norinčių prisidengti jų vardu, o viešojoje erdvėje viskas imta suplakti su Garliavos istorija, judėjimo organizatoriai pasakė: gana. Į Lietuvos visuomeninį gyvenimą atėjo štilis. Dabar ateina dar vienas išbandymas visuomenei. Taip pat ir kultūros žmonėms. Ir atsakomybė tiems, kas ragina dabar šiuos žmones pakilti ginti lietuvybę.
Labai norėčiau tikėti, kad vėl į Nepriklausomybės aikštę susirinks nemaža žmonių. Taip pat ir žinomų iš savo darbų kultūros bei mokslo sferoje. Susirinks bent jau tiek, kiek paskutiniuose judėjimo Už teisingumą mitinguose. Būtų labai džiugu matyti ir jaunimą. Juo labiau, kad vieni iš organizatorių yra branginantys tautiškumą jauni žmonės, veikiantys ne kaip kokios partijos atstovai, o, kaip visuomenininkai.
Ir vis dėlto, gali būti, kad bus ir tokių kultūros žmonių, kurie nedrįs į aikštę ateiti. Bet mitingai ir aikštė yra ne vienintelė forma išreikšti savo poziciją. Nemažiau svarbus yra ir kultūros bei mokslo žmonių įsitraukimas į diskusijas dėl lietuvybės išsaugojimo. Tokia diskusija tarp rašytojų ir sąjūdininkų, kitų visuomenininkų įvyks Rašytojų klube. Joje tikiuosi, dalyvaus ir kiti kultūros žmonės. Labai norėtųsi tikėtis, kad kultūros, mokslo žmonės irgi įsilies į visuomenės veiklą. Kiekvienas savaip. Kaip individai ar įsijungdami į visuomenines organizacijas. Dalyvaudami mitinge arba diskusijose aktualiais valstybei, tautai, visuomenei klausimais. O gal darydami ir viena, ir kita.
Visuomenininkai galėtų ne tik spausti valdžią, kad ji kažką darytų, bet ir patys teikti siūlymus, sutikdami dalyvauti darbo grupėse, ieškant kartu su valdžia, įvairių partijų (valdžios ir opozicijos) politikais kelių kaip išsaugoti ir puoselėti tautiškumo vertybes Lietuvoje ir už mūsų valstybės ribų. Yra pateiktas siūlymas Vyriausybei suformuoti darbinę grupę iš valdžios atstovų ir visuomenininkų dėl lietuviškųjų mokyklų Lenkijoje išsaugojimo. Laikas eina. Iki jų uždarymo lieka mėnuo ir būtų liūdna, jeigu Lietuvos valstybė: valdžia bei visuomenė parodytų bejėgiškumą šiuo klausimu.
Būtų taip pat liūdna, jei pražiopsotume laiką, kai Lenkų rinkimų akcija prastums savo pasiūlymus dėl valstybinės lietuvių kalbos statuso sumenkinimo ar per savo politikus Pietryčių Lietuvoje atliks dar vieną mokyklų, vaikų darželių, kitų švietimo, kultūros įstaigų pertvarką, kurį kiekvieną kartą atsisuka prieš lietuvybę šiame Lietuvos regione. Rašytojų, poetų, kitų kultūros, mokslo žmonių žodis būtų labai reikalingas. Jo negalėtų ignoruoti valdžia. O ir visuomenei svarbu turėti moralinius autoritetus.
