Dvarčionių sodai jau seniai virtę nuolatinių gyventojų priemiesčiu, o dalį kelių perėmusi savivaldybė neturi lėšų jiems tvarkyti.
Ketvirtadienį Dvarčionių sodininkų bendrijoje vyko didelis sujudimas. Kaimynai traukė vienas kito automobilius iš pelkėmis virtusių gatvių, vėlavo į darbą, murdėsi purve, bandydami pasiekti toli esančią parduotuvę pėsčiomis.
Bendrijai priklausančius kelius vietiniai gyventojai susitvarkė, kaip priklauso pagal įstatymą, savo lėšomis. Bet pagrindiniai su miestu jungiantys keliai – Juodvarnių ir Pupojų gatvės – priklauso sostinės savivaldybei.
Gatvės atrodė taip, tarsi jomis būtų pravažiavusi tankų kolona ir mažiausiai pusė motorizuotos pėstininkų divizijos. Iš grunto sunkėsi upeliai, susiliejantys į nedidelį krioklį.
„Mes ne kartą prašėme savivaldybės sutvarkyti tas gatves, nors atvežti žvyro ir skaldos. Bet geriausiu atveju mums siūlė prisidėti 50 proc. prie kelių remonto. Bet juk mes savo lėšomis susitvarkėme sodų keliukus, o miesto kelius remontuoti nesurinktume daug pinigų. Dabar prašome nors atsiųsti malūnsparnį, kad galėtume ištrūkti iš purvo spąstų“, – niūriai juokavo bendrijos pirmininkas Robertas Ščerbavičius.
Sunkvežimio vairuotojas Alis nervinosi, negalėdamas patekti į reklaminių skydų dirbtuves ir paimti krovinio.
„Praėjusiais metais aš sumokėjau 900 litų kelių mokesčio, šiemet jau 1800 litų – kur dingsta mūsų mokesčiai?“ - piktinosi vairuotojas.
Panašiai kalbėjo ir kiti nuolat sodų bendrijų masyvuose gyvenantys vilniečiai: mes tvarkingai mokame mokesčius, todėl savivaldybė turi nors pusėtinai sutvarkyti jai priklausančius kelius.
Jam kelią buvo pastojęs Juodvarnių gatvėje iki posparnių įklimpęs Vilmos Grigienės automobilis.
„Atvažiavau pas draugę su reikalais pusvalandžiui, bet esu priversta svečiuotis jau kelias valandas“, - skundėsi purve skęstančio automobilio savininkė.
Vilma išsikvietė savo vyrą iš kito miesto galo, kuris vargais negalais, galingesne mašina išvadavo žmonos transporto priemonę iš klampynės.
Mindaugas Grigas neprarado gero ūpo, fotografavo žmonos automobilį, kuris atrodė lyg ištrauktas iš Vezuvijaus ugnikalnio skylės.
„Seniai nemačiau tokio vaizdo, tikra rusiška bekelė“, - šmaikštavo vyriškis.
Vietinė gyventoja Alina Andersen žurnalistui prisipažino specialiai įsigijusi galingą visureigį „Subaru“, kad pavasarį ir rudenį galėtų ištrūkti į miestą.
Nepavydėtina dalia gyventi Juodvarnių gatvės įkalnėje, pačiame klampynės epicentre teko 73 metų Jonui Kozlovui. Jis turi senuką „VW Passat“, bet juo išriedėti į klampią gatvę nedrįsta. Išvažiuoti – jokių galimybių.
„Maisto nusipirkti einu į parduotuvę Dvarčionyse pėsčias. Apie tris kilometrus, man tai ilgas kelias, bet nėra kitos išeities“, – dejavo senyvo amžiaus vyriškis.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Bekelės sąlygomis bręsta vietinių išradingumas. Nagingas meistras Stasys Barisevičius per vasarą pasigamino traktoriuką, o dabar mąsto apie nedidelį lėktuvą.
„Gal rasiu kur nors brėžinių, pasigaminsiu „kukurūzniką“, tik dar oro uosto reikės. Tada purvynas man – buvęs nebuvęs“, - šaipėsi meistras.
