Auginti medžius ant Gedimino kalno buvo pradėta sovietų valdžios nurodymu.
1955 metais buvo nurodyta ant Gedimino kalno pasodinti 800 klevų. Taip siekta, kad kalnas būtų žalias.
Tačiau paaugę klevai uždengė ir pačią pilį.
Archeologo Kęstučio Katalyno teigimu, nuo XV amžiaus pradžios, kai 1419 metais po gaisro didysis kunigaikštis Vytautas ant Gedimino kalno pastatė mūrinę pilį, čia neaugo nė vieno medžio. Tai būtų trukdę šaudyti pilies gynėjams, o puolantiems priešams – padėję apsisaugoti.
1831 metais Rusijos imperijos caro administracija aplink Gedimino kalną įrengė antrosios kategorijos tvirtovę.
Visi pastatai būsimoje Katedros aikštėje buvo išgriauti ir suformuotas apšaudymo laukas.
Tvirtovei medžiai irgi nebuvo reikalingi.
Sulapoję ant Gedimino kalno klevai gerokai pakenkė jo šlaitams.
Daugiausia problemų sukėlė ne medžių ne šaknys, o lapai. Klevų lapai dengia vienas kitą kaip čerpės ir nepraleidžia šviesos ir drėgmės. Po klevais nesusiformuoja velėna, prasideda erozija. Be to, klevai trumpaamžiai. Kai jie virsta, šaknys išdrasko duobę.
Iki garsiosios didžiojo kunigaikščio Gedimino medžioklės ir sapno apie staugiantį vilką dabartinis Gedimino kalnas buvo susijungęs su Trijų kryžių kalnu. Statant pilį buvo iškasta naujoji Vilnios vaga, o po to vanduo nesunkiai išplovė visą slėnį.
Gedimino kalną suformavo ledynai – sustūmė taip, kad smėlio, žvyro ir molio sluoksniai dengia kalną ne horizontaliai, o iš visų pusių.
Dėl to bet kurią akimirką gali nuvirsti ir Gedimino bokštas: vanduo kaupiasi virš nelaidaus vandeniui sluoksnio maždaug 10 metrų gylyje ir šlaitai slysta žemyn.
Taip nuvirto du Gedimino pilies bokštai, liko tik vakarinis, ant kurio nuolat plevėsuoja Lietuvos valstybės vėliava.
Dabar ant Gedimino kalno šlaitai klojami geotekstile – ji prilaiko biriuosius sluoksnius, o augalų šaknys pro ją pralenda.
Gedimino kalnui tvarkyti pernai buvo išleista apie 2 milijonus litų. Šiemet gali prireikti maždaug milijono.
