Projektas pagal savo apimtį viršijo net „WikiLeaks”. Tačiau ar bus sulaukta tikro sprogimo, kaip žadėjo tyrimo autoriai? Kol kas kyla abejonių. Mat daugelis surinktų duomenų, švelniai tariant, senstelėję. Be to, informacija skelbiama tik mažomis porcijomis.
Vis dėlto svarbu tai, kad dar kartą atkreiptas pasaulio dėmesys į lengvatinių mokesčių zonas, kurių apstu. Čia už 10 tūkst. litų galima ir įsteigti bendrovę, ir nusisamdyti direktorių (žinoma, tik statytinį), ir net akcininką.
Turtingas veikėjas jose gali laisvai kurti įmones per savo jau valdomas bendroves, taip paslėpdamas savo pėdsakus. Toliau – pumpuoti per jas legaliais ar ne visai būdais uždirbtus pinigus ir nemokėti už tai mokesčių šaliai, kurioje iš tiesų gyvena.
Lengvatinės mokesčių zonos – tai ne tik Britų Mergelių Salos Karibų jūroje ar Samoa Ramiajame vandenyne. Tai ir Kipras su Malta. Toks vardas dažnai suteikiamas ir Šveicarijai, Lichtenšteinui, netgi Liuksemburgui.
Pastarosiose valstybėse mokesčiai gal nėra patys mažiausi, bet slapukauti mėgstančius veikėjus jos kaip magnetas traukia dėl vadinamųjų banko paslapčių – finansinės institucijos čia akylai sergi kliento tapatybę.
Bet šis bastionas griūva. Antai Vokietija paprasčiausiai nusipirko informaciją apie savo piliečius, turinčius sąskaitas Lichtenšteine ar Šveicarijoje ir įtariamus mokesčių vengimu.
JAV užspaudė šveicarų bankus šimtus milijonų dolerių siekiančiomis baudomis.
Todėl žurnalistų atkapstyti duomenys tapo dar vienu ginklu didžiųjų valstybių rankose. Nenuostabu, jog pasigirdo svarstymų, kad tyrimas galėjo būti finansuojamas, pavyzdžiui, JAV.
Nepaisant visų pastangų, lengvatinių mokesčių zonoms rašyti mirties nuosprendį per anksti. Pirmiausia todėl, kad jos greičiausiai naudingos pačioms didžiosioms valstybėms.
Kitaip būtų sunku paaiškinti, kodėl Britų Mergelių Salose, kurių pavadinimas tyrime minimas bene dažniausiai, galioja Didžiosios Britanijos įstatymai ir teisė, ginanti čia veikiančias kompanijas.
Antra, įmones šiose zonose įsteigti padedantys konsultantai kaipmat puolė siūlyti paslaugas, kaip įkurti bendrovę, apie kurios ryšius su tikruoju jos savininku niekas negalėtų nė suuosti.
Trečia, pasaulio politikai, keiksnojantys lengvatinių mokesčių šalis, pirmiausia turėtų paklausti savęs pačių, kodėl verslas bėga iš jų valstybės.
Lengvatinių mokesčių zonose sukasi anaiptol ne vien nešvariais būdais gauti pinigai. Čia įmones steigia ir rimti verslininkai, kurių vienintelis tikslas – sutaupyti. Skaičiuojama, kad tokiose šalyse laikoma iki 85 trilijonų litų – dvigubai daugiau nei visos Europos Sąjungos bendrasis vidaus produktas.
Suma pernelyg įspūdinga, kad būtų galima nekreipti į ją dėmesio. Kaip tokį kapitalą prisivilioti atgal – ten, kur jis buvo uždirbtas? Tai ir turėtų būti pagrindinė politikų bei įstatymų leidėjų užduotis.
Receptų yra įvairių, tačiau bene paprasčiausias – kiek įmanoma sumažinti mokesčius ir supaprastinti jų administravimą. Bet, pavyzdžiui, prancūzai pastaruoju metu elgiasi priešingai: daugiau nei milijoną eurų per metus uždirbančius piliečius ketina apmokestinti 75 proc. tarifu.
Tad nieko nuostabaus, kad iš šios šalies pabėgo G. Depardieu. Tiesa, garsus aktorius pasuko į Rusiją, tačiau dalis turtingų prancūzų tikrai pasirinko lengvatinėmis mokesčių zonomis vadinamas šalis. Kad ir greta esantį Monaką.
Pasimokyti derėtų ir Lietuvai. 2008-ųjų pabaigoje įvykdyta naktinė mokesčių reforma pačiai valstybei gal ir pagelbėjo atremti krizę, bet dabar pertvarkos vaisiai itin kartūs. Stambusis verslas bėga iš mūsų šalies.
Dėl paprastesnės mokesčių sistemos nemažai kontroliuojančių įmonių perkelta į Olandiją, Lietuvos investicijos šioje šalyje jau siekia 1,6 milijardo litų.
Netgi vos nebankrutavusiame Kipre – pusė milijardo litų. Dabar ši sala, regis, neteks mokesčių rojaus vardo, o Lietuvos tikslas – susigrąžinti tas investicijas.
Šiuo atveju daug ką lems Vyriausybės sudarytos darbo grupės mokesčių klausimais sprendimai. Jau vien tai, kad aklai nesiimta taisyti naktinės mokesčių reformos, teikia šiokią tokią viltį. Juk stabilumas – viena pagrindinių sąlygų, kurias kelia ir vietos, ir užsienio investuotojai.
Kiti verslininkų reikalavimai – kuo mažiau apmokestinti pelną. Arba visai netaikyti mokesčių, jei jis investuojamas toliau. Lietuvos tai nepaverstų mažų mokesčių valstybe, tačiau sustabdyti kapitalo nutekėjimą tokiais būdais įmanoma.
Dar vienas klausimas – ar bus paminėtos mūsų šalies veikėjų pavardės tarptautinio žurnalistų tyrimo medžiagoje? Apie V. Romanovo ir kitų verslininkų „ofšorus” kalbėta nemažai, todėl negalima atmesti tikimybės, kad visa tai bus paskelbta viešai.
Jei taip nutiktų, tiek valstybei, tiek verslui būtų tik į naudą. Skaidrumas dar niekam nepakenkė.
