„Tai - laiminga moteris“, - atsakė jis.
Apie „donna di classe“ pirmąkart išgirdau Milane, kai kalbinau stilistę
Raffaellą Curiel. Vėliau jį ne kartą girdėdavau per aukštosios mados
savaites Romoje, prabangiose vilose rengiamose vakarienėse, kai vyrai
susižavėję pasitikdavo išskirtinę moterį.
Manau, itališkasis komplimentas tiktų ir dizainerei Ramunei
Piekautaitei.
Ji - ne kilmingos ir turtingos pramonės magnatų giminės atstovė. Ir ne
aukštuomenės moteris, kurios veikla apsiriboja vakarėlių organizavimu -
būtent tokie yra „donna di classe“ moters atpažinimo bruožai.
Ramunė - mados karjeristė, vadovaujanti savo verslui. Ir vis tik
aristokratiškos elegancijos jos įvaizdyje - su kaupu. Kaip ir jos
vardo salone Vilniuje, kur viskas paprasta, aišku, o tai ir yra tikroji
elegancija.
Jos salono interjero nesupainiotum su kito dizainerio mados namais. Ką
visa tai reiškia? Labai daug - Ramunės aplinkoje meistriškai
išreikštas jos žavesys, savasis „aš“.
Palietusi prabangias žemę siekiančias šilko sukneles suabejojau, ar šie
drabužiai - ne aukštosios mados klientėms. Juk jie - išskirtiniai,
sunkiai tiražuojami.
Bet iš tiesų ilgos suknelės iš šilko skirtos šiuolaikinei keliaujančiai
karjeros moteriai, kuri leidžia laisvalaikį kruiziniame laive.
Drabužių siluetai - įmantrūs, bet moteriški, sukirpti iš brangaus
šilko, papuošti retro stiliaus mezginiais, inkrustuoti kristalais.
Figūros linijas išryškinančios klajoklės stiliaus suknelės puikiai
atspindi laisvės troškimą, skleidžia subtilią erotiką.
Ramunė puikiai išmano mados tendencijas, šiuolaikinės moters poreikius,
kruizui skirtos suknelės audinio struktūrą, pasiuvimo techniką.
Žvelgiant ir liečiant jos suknias galima įsivaizduoti, kad šneki su
prabangių suknių karaliene Milane vadinama dizainere Alberta Ferretti.
Arba Anna Molinari, Laura Biagiotti. Šios moterys pačios įkūrė mados
verslą, jį išpuoselėjo, išgarsino savo vardą pasaulyje.
Pamenate bene prieš du dešimtmečius Vilniuje vykusį festivalį „In
Vogue“? Vilniaus Operos ir baleto teatre ant podiumo pasirodžiusi
Ramunė įsiminė kaip išskirtinė manekenė. Komplimentų nestokojo ir jos,
tuomet dar studentės, sukurta kolekcija.
„Kas gi ta Ramunė?“ - svarstė ir užsienio svečiai, sunkiai ištardami
lietuvės pavardę.
Tuo metu Lietuvos mada žengė pirmuosius žingsnelius, o apie tai, kur
atsiranda „pret-a-porte“ kolekcijos, niekas net supratimo neturėjo.
Netrukus Ramunė atsidūrė kitų Lietuvos dizainerių - Juozo
Statkevičiaus, Aleksandro Pogrebnojaus ir Vidos Simanavičiūtės, Sandros
Straukaitės, Jolantos Talaikytės draugijoje. Praėjus dar keleriems
metams jos vardas suspindo sostinės Didžiojoje gatvėje šalia užsienio
prekių ženklų „Dolce & Gabbana“, „Giorgio Armani“, „Prada“, „Roberto
Cavalli“.
Atlaikyti konkurenciją menininkui sunkiau, nei įlipti į šlovės olimpą.
Išlikti, nepalūžti, tobulėti, eiti į priekį gali tik tas, kuris tvirtai
įsitikinęs savo darbo prasme. Konkurencija, sunkmetis, psichologinės
traumos palaužė net stipresnius už Ramunę. O ji išliko.
Ji išsaugojo iškabą su savo vardu šalia garsių mados salonų. Ji išlieka
madinga, nors sparčiai lyg grybai po lietaus auga jaunoji dizainerių
karta, mados paslapčių išmokusi jau ne Lietuvoje, o Milane, Paryžiuje,
Londone, Niujorke.
Ramunė - truputį itališko stiliaus moteris. Ji laiminga ir yra mylima
todėl, kad nepaaukojo savo šeimos dėl karjeros ar verslo, nors išsaugojo
ir jį. Graži ir atsidavusi savo gyvenimo partneriui, auginanti dukterį.
Ji - Lietuvos „pret-a-porter“ mados lyderė.
Žurnalas „Stilius"
