XIX amžiaus Paryžiaus bohema, laisvų menininkų draugijos, moterys, svaigalai, opiumas – tokioje aplinkoje gyveno ir kūrė šis mirties, liūdesio ir grožio dainius.
Bene garsiausia jo eilėraščių knyga – „Piktybės gėlės“, kurios, vos pasirodžiusios 1857 metais, sulaukė aršių kaltinimų viešosios moralės įžeidimu. Pasak „Piktybės gėlių“ vertėjo į lietuvių kalbą, šviesaus atminimo poeto Sigito Gedos, „Ch. Baudelaire'as nebijojo demonų – velnių, kipšų, šėtonų – ir ginčijosi su dievais, šitaip tikrindamas žmogaus kūno, sielos ir pasaulio sąrangą“.
Ch. Buadelaire'as nebuvo vien poetas. Nors apie tai retai kalbama, bet ligos palaužtas kūrėjas prieš mirtį išbandė ir pranašo vaidmenį. Ch. Baudelaire'o niūrią pranašystę, kone apokalipsę, galima rasti jo po mirties pasirodžiusiuose užrašuose, pavadintuose „Blyksniai“.
Toji pranašystė, kaip turbūt ir visos pranašystės, yra ir kiek juokinga, ir vis dėlto iškalbinga. Viena vertus, joje yra šypseną keliančių daugeliui pranašysčių būdingų klišių apie dvasinį nuopolį. Kita vertus, skaitydamas ją nepasakysi, kad poetas nusikalbėjo, čiuožtelėjo į šalį.
Kad suprastum tos pranašystės tikrąją prasmę, ją vis dėlto būtina perskaityti. Tad perskaitykime ir pamąstykime, ar ji jau išsipildė?
* * *
„Artėja pasaulio pabaiga... Vienintelė priežastis, dėl kurios jis dar galėtų pratęsti savo egzistenciją, yra ta, kad pasaulis gyvas. Kokia menka ši priežastis, palyginti su visomis kitomis, kurios pranašauja priešingus dalykus, būtent: ką nuo šiol pasaulis galėtų veikti po dangaus skliautu? Jeigu tarsime, kad jis tęs savo materialiąją egzistenciją, turime paklausti, ar ta egzistencija bus verta tokio vardo ir istorinio Žodyno.
Nesakau, kad pasaulis bus priverstas griebtis laikinų priemonių ir bus įstumtas į Pietų Amerikos respublikose klestinčią pajuokos vertą netvarką, kad galbūt netgi mes sugrįšime į laukinę būklę ir vaikščiosime su ietimi rankoje užžėlusiais mūsų civilizacijos griuvėsiais ieškodami maisto. Ne. Tokia įvykių eiga dar leistų galvoti apie gyvybinę energiją, paveldėtą iš pirmykščių amžių.
Kaip naujas pavyzdys ir nauja nepermaldaujamų dvasios dėsnių auka, mes žūsime ten, kur manėme pradėję klestėti. Technika mus taip suamerikietins, progresas taip atrofuos mūsų esybės dvasinę sritį, kad jokia iš kruvinų, šventvagiškų ar prieštaraujančių gamtai utopistų fantazijų negalės prilygsti šiems pozityviems rezultatams.
Prašau kiekvieno mąstančio žmogaus pasakyti man, kas liks iš gyvenimo. Manau, kad apie religiją iš viso neverta kalbėti nei ieškoti jos liekanų, kadangi pastangos, dedamos Dievui paneigti – vienintelis pablogėjimas, dar įmanomas šioje srityje. Nuosavybė greičiausiai išnyks, panaikinus vyresniojo teisę; bet ateis laikas, kai žmonija tarsi kerštingas žmogėdra išplėš paskutinį kąsnį iš tų, kurie mano gavę teisėtą paveldą iš revoliucijų. Bet tai dar nebus didžiausias blogis.
Žmogaus vaizduotė be didesnio vargo gali suvokti respublikas ar kitas visuomenines santvarkas, vertas šiokios tokios šlovės, kai joms vadovauja šventi žmonės, tam tikri aristokratai. Bet visuotinis krachas arba visuotinis progresas pasireikš ne politinių institucijų pavidalu: ne pavadinimas svarbu. Jis reikšis dvasios nuopoliu.
Ar man reikia sakyti, kad tai, kas išliks iš visuomeninės tvarkos, bergždžiai mėgins išsivaduoti iš visuotinio gyvuliškumo gniaužtų, o valdantieji, norėdami išlikti valdžioje ir sukurti tvarkos regimybę, bus priversti griebtis priemonių, kurios pašiurpins dabartinę tokią atbukusią visuomenę.
Tada sūnus bėgs iš šeimos sulaukęs ne aštuoniolikos metų, bet dvylikos, nes jo brandą pagreitins godumas; jis pabėgs iš namų ne herojiškų nuotykių ieškodamas, ne bokšte įkalintos gražuolės vaduoti, ne didingais kūriniais norėdamas įamžinti varganą lūšną, bet trokšdamas imtis prekybos, praturtėti ir tapti konkurentu savo niekingo tėvelio, įkūrėjo ir akcininko laikraščio, kuris švies vsuomenę ir vertins „Amžių“ kaip prietarų garbintoją.
Tada elgetaujančios ir deklasuotos moterys, turėjusios kelis meilužius ir todėl kartais vadintos Angelais, dėkojant joms už jų suklydimą, kuris tarsi atsitiktinis spindulys šviečia jų protingai sutvarkytame gyvenime nelyg nuopuolis, taigi šios moterys taps negailestinga išmintimi, kuri pasmerks viską, išskyrus pinigus, viską, netgi jausmų paklydimus.
Tada visa, kas bus panašu į dorybę, ką ten ir kalbėti, kas nebus aistra Plutui, bus laikoma baisiai juokingu dalyku. Teisingumas, jeigu toje šlovingoje epochoje išliks koks nors teisingumas, uždraus gyventi piliečiams, kurie nesugebės pralobti.
O tavo žmona, Miesčioni, dorovingoji tavo antroji pusė, kurios teisėtas turėjimas sudaro tavo poeziją, pavers legalią santuoką nepriekaištingu begėdiškumu, jinai, mylinti ir budri tavo turtų skrynios sergėtoja, taps išlaikytinės idealu. Tavo duktė, subrendusi jau vaikystėje, svajos lopšyje parsiduodanti už milijoną, o tu pats, Miesčioni, praradęs poetiškumą labiau nei šiandien, net neturėsi už ką jos smerkti – nesisielosi dėl nieko, nes žmoguje esama dalykų, kurie stiprėja ir klesti, kai kiti – menkėja ir nyksta.
Įsiviešpatavus tokiems laikams, iš tavo vidaus tepaliks žarnynas! Šie laikai galbūt jau arti. Kas žino, ar jie jau neatėję ir ar tik mūsų storžieviškumas nebus vienintelė kliūtis, trukdanti įvertinti tą aplinką, kurioje gyvename.
O aš kartais jaučiuosi pajuokos vertu pranašu: žinau, kad neatrasiu savyje gailesčio, reikalingo gydytojui. Pasiklydęs tame niekingame pasaulyje, minios stumdomas, esu tarytum pervargęs žmogus, kuris atsigręžęs į praėjusių metų gelmę temato prarastas iliuzijas ir nusivylimą, o prieš akis – vien audrą, kuri nežada nieko naujo – nei patirčiai, nei kančiai.
Vakare, kai tas žmogus pavogė iš lemties kelias malonias valandas ir, liūliuojamas popietinės ramybės, užmiršo – kiek įmanoma užmiršti – praeitį, patenkintas dabartimi ir susitaikęs su ateitimi, apsvaigęs nuo savo šaltakraujystės ir dendizmo, didžiuodamasis, kad nėra taip žemai puolęs, kaip prašaleiviai, galvoja sau, svajingai stebeilydamas į vinguriuojantį cigaro dūmą: „Bene man svarbu, kur eina šie žmonės?“
Berods būsiu nukrypęs, anot reikalą išmanančių žmonių, į antraeilius dalykus. Tačiau paliksiu šiuos puslapius, nes noriu pažymėti savo liūdesio gimimo laiką.“
(Cituota iš Ch. Baudelaire'as, „Intymūs dienoraščiai“, iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškela. - Vilnius: „Andrena“, 1996.)
