„Mokytojai perdegę. Tai akivaizdu. Pagrindinis perdegimo ženklas – apatija. Profesiniu lygmeniu jie nebenori siekti karjeros“, - sakė lektorius Igoris Vasiliauskas.
Jis nuo 1998 metų pats dirba mokytoju ir veda mokymus pedagogams.
Mokytojai pervargsta ne tiek nuo fizinio krūvio, kai daugėja mokinių klasėse, kiek emociškai. „Vaikui suteikiama daugiau teisių, neakcentuojama, kad jis turi ir pareigas. Tada vaikai pradeda suprasti teises kaip laisves, o nuo laisvės iki anarchijos – vienas žingsnis“, - sakė lektorius.
Jo galva, ne kiekvienas mokytojas žino įstatymus, ką daryti konkrečioje situacijoje, kaip bendrauti su mokiniais kilus konfliktui, dėl to gyvena įsitempę.
Kalbėdamas apie vaikų nepagarbą mokykloje I. Vasiliauskas teigė esąs įsitikinęs, kad viskas prasideda nuo šeimos: „Jei tėtis kaip vyras gerbia mamą kaip moterį, tuomet ir berniukas gerbs mergaitę mokykloje. Paaugliai ir su mokytoju perteikia tą santykį, kurio mokosi namuose. Berniukai norom nenorom įžeidžia mokytoją kaip moterį.“
Lektorius mano, kad suaugusieji iki šiol nemoka diskutuoti: „Kritiką išsakome, įžeidinėjame vienas kitą, mums net nesvarbu, ar mus girdi ir supranta. Neturime suvokimo, kas yra tolerancija, pagarba, kaip išlaikyti pauzę kitam pasireikšti. Kito nuomonė yra gerbtina vien todėl, kad kitas žmogus yra unikalus.“
Jam pačiam yra tekę persidirbti. „Buvo dvidešimtkelios dienos mokymų per mėnesį. Nesuprasdavau, kokioje valstybėje, kokiame laike esu. Atidirbu seminarą ir jokio džiaugsmo, kad žmonės išmoko, kad gavo. Atėjo išsekimas“, - pasakojo lektorius.
Jis 2 mėnesius dirbo be pertraukos, paskui 4 mėnesius turėjo ilsėtis, atsitraukti nuo žmonių, leisti laiką gamtoje. „Man atsitraukti buvo lengva – projektas baigėsi, nebuvo darbo. Tie, kuriems ne taip pasiseka, turi drastiškai atsitraukti. Kartais net pakeisti darbą“, - sakė I. Vasiliauskas.
Kaip atpažinti perdegimą? (Ištrauka iš paskaitos)
Kai norime išspardyti užpakalius visiems aplinkui, atsitraukti ir tiesiog nieko neveikti – tai lengvoji perdegimo forma. Sunkioji – kai ieškome 12-aukščio ir žengiame nuo jo žemyn. Tai jau suicidiniai variantai.
Iš ko atpažinti perdegimą? Pradedate mažai reikštis, mažiau šypsotės, mažiau būnat atviri, pozityvūs. Atsiranda irzlumas, provokuojate konfliktus, kaltinate kitus. Suprantate, kad žmonės ir aplinka erzina.
Antrasis perdegimo lygmuo – depersonalizacija. Aplinkoje nebematote žmonių su teise į savo raišką, savo vertybių sistemą, savo vardą ir pavardę. Žmonės tampa įrankiu – kastuvu, grėbliu, šluota. Nebematote asmenybių. Matote juos kaip niekingą piktą masę, kuri trukdo gyventi.
Tai, kad mes perdegame, yra normalu. Mes, kas antras žmogus, patenkame į perdegimo būseną, nes dirbame su žmonėmis.
Vieni mokslininkai sako, kad yra gerai perdegti – kai artėjame prie tokios būsenos, įjungiame savo jėgų tausojimo režimą. Pasidarome ne tokie aktyvūs, labiau apatiški, mažiau bendraujame su darbuotojais, kolegomis, mažiau tvarkomės namuose, taupome savo energiją.
Perdegimo faktoriai
Jie būna asmeniniai ir organizaciniai.
Asmeniniai
Amžius. Jauni perdega greičiau. Blaškosi, bėgioja. Vyresnieji – neskuba. Dar ir todėl, kad patirtis yra didesnė.
Lytis. Vyrai perdega tose pozicijose, kuriose iš jų reikalaujama vyriškumo apraiškų – ryžto, atkaklumo, tvirtumo, lyderystės.
Moterys dažniausia perdega ten, kur reikia nuolankumo, prisitaikymo, kur reikia grynojo moteriškumo. Tikrosios moterys dega greičiau negu karjeros siekiančios, nes siekiant karjeros yra vyriškumo apraiškų.
Šeimyninė padėtis. Darbo aplinkoje mažiau „dega“ tie, kurie turi šeimas. Tie, kurie gyvena vieni, labiau linkę į perdegimą – trūksta paramos.
Išsilavinimas. Kas turi aukštąjį išsilavinimą, tie mažiau pasiduoda perdegimui negu tie, kurių išsilavinimas mažesnis.
Darbo stažas. Kuo didesnė darbinė patirtis, tuo mažiau žmonės perdega. Atsiranda prisitaikymas, darbinė konjunktūra.
Organizaciniai
Darbo sąlygos. Darbo krūvis – viršvalandžiai, pertraukų nebuvimas.
Darbo turinys. Jei darbo turinys sudėtingas, jei kompetencija nėra tokia gili ir didelė, perdegimas yra greitesnis, žmonės lūžta, savivertė krenta.
Santykiai tarp darbuotojų. Atėjau, pamačiau veidą ir sudegiau – kartais mus „degina“ aplink esantys žmonės.
Grįžtamojo ryšio stoka. Žmogui reikalingas įvertinimas. Kai mums paspaudžia ranką, apkabina, o gal kritikuoja – mus vertina. Nesvarbu, ar mus bars, ar pagirs – baisiausia, kai tyli. Padarėme ir nežinome, gerai ar blogai. Ką padaro žmogus? Jis užsiima konstravimu. Dažniausia sukuria sau atsakymą – neigiamą.
Terminas „perdegimas“ vartojamas nuo 1974 metų. Ši sąvoka dažniausiai vartojama kalbant apie tuos, kurie dirba su žmonėmis emociškai įtemptoje atmosferoje.
***
I. Vasiliauskas paskaitą apie perdegimą mokytojams skaitė kovo pabaigoje „Litexpo“ rūmuose, kur vyko pedagogams skirtos metodinės dienos. Metodinės dienos - tai dalis Ugdymo plėtotės centro projekto „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra (II etapas)“, jis finansuojamas Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
