Ta proga, žinoma, galima prisiminti, kad Platonas, iš vienos pusės, buvo Sokrato mokinys, o, iš kitos, Aristotelio mokytojas, tačiau svarbiausia čia dabar bus pastebėti, jog minėti trys išsiskiriantys vyrai kaip niekas kitas entuziastingai puoselėjo polio idėją, ieškojo geriausių kelių į miesto-valstybės reikalų tvarkymą.
Jeigu ieškotume analogijų, prasmingų sankabų, nerandu kito struktūriškai panašaus Atėnų mokyklos pavyzdžiui rūpesčio didingumo įvaizdinimo kaip M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, dabar jau vaizduojanti trijų karalių delnų apgobtą lietuviško kaimo idiliją. Tokia paralelė iš tiesų gali tapti atskaitos tašku šiandieniniam pokalbiui, net jeigu toliau nežadame išsaugoti patetiškos gaidos, nesiruošiame puoselėti kokių nors pastoralinių iliuzijų.
Tarkime įvyko taip, jog brangenybė „Lietuviškas kaimas“ išpuolė iš karališkų delnų ir sudužo į nesuskaičiuojamas šukes: Ar girdėjote: kažkas baisiai sudžeržgė, sprogo, krito, riedėjo...
Dar neatsitokėję iki galo suprantame, kad patekome į katastrofos zoną, kur buvusio gyvenimo, o gal iliuzijos intensyvumą liudija plačiu diapazonu išsibarsčiusios liekanos. Čia dabar praverstų Stalkerio paaiškinimai, tačiau galite pabandyti savo rizika pasakyti tai, kas dabar kabo ant liežuvio, išspausti visą pasidygėjimą, išgirdus žodį „kaimas“.
Esą tai yra socialinė ekonominė, taip pat moralinė piktžaizdė. Čia neva gyvena baisūs, įsikasę į žemę mutantai, kažkieno taikliai praminti runkeliais. Besiraukianti panelytė prisipažins, jog anajai visai nekvepia ant laukų išbarstytas mėšlas, tikras estetas ta proga vyptelės, nematydamas reikalo kažką dar komentuoti, kai viskas savaime aišku. Ir taip toliau, ir taip toliau.
O vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, ką prarastų žmogus, visa žmonija, jeigu, tarkime, kaimas kažkokiu būdu taptų draudžiama gyventi žmogui vieta. Tarkime, kažkas, dėl juoko įsivaizduokime, nepaprasta galia disponuojanti demonas nuspręstų, jog kaimas gadina žmogaus prigimtį, teršia siela ir visą populiacija apgyvendintų tampriais ryšiais susietame megapolyje. Kas iš to išeitų?
Kita vertus, kai čia keliu klausimą „ką prarastų“, jau išlanksto žinau, kad nekalbėsiu šįkart apie ūkio peripetijas, nesiruošiu postringauti apie ekologinę žemdirbystę, daržininko pašaukimą, bitininko rūpesčių prakilnumą, sodininko darbo simboliką ir panašius dalykus, nes neatmetu iš principo galimybės, jog kada nors žmonija maitinsis chemijos gamyklose pagamintu maistu piliulių pavidalu (įdomu, be visa ko kito, tai, su kokiais užraitymais talentingojo A. Užkalnio provaikaitis tokiu atveju aprašytų piliulių vartojimo kultūros subtilybes, informuotų apie gastronominių skonių simfoniją).
Kitaip tariant, suprantu, jog ūkiniai argumentai dar neužtikrina kaimo „išteisinimo“, nėra tokios apologetikos nei svarbiausioji, nei tuo labiau vienintelė nuoroda.
Kaimas – tai gyvenimas šalia gamtovaizdžio, taigi praradus kaimą – prarandamas gamtovaizdis. Didelis ar mažas, - klausiate, - toks praradimas...
Nesugebėdamas apibrėžti šio praradimo tikrosios apimties kokybiškai, palyginamuoju būdu pabandysiu nusakyti kiekybiškai: manding, toks praradimas būtų didesnis nuostolis nei visų turtų, prisijaukintos sėkmės, meilės, netgi garbės praradimas ir galėtų būti prilygintas tik laisvės praradimo kartėliui. Kitaip tariant, kai nieko nelieka, dar lieka nostalgiška gamtovaizdžio atgaiva, o praradus gamtovaizdį, nelieka net nieko. Žmogus be gamtovaizdžio yra absoliutus bankrotas.
Kaimas – tai galimybė gyventi be kaukės. Žinia, kaukė yra nereikalinga kalbantis su paukščiais, pasitinkant saulėlydį ar saulėtekį, panyrant į rūpesčius pagal gamtos užbrėžiamą ritmiką. Savo ruožtu tik žodis be kaukės (iki ar po) yra tiesioginė nuoroda į būtį, taigi galime skelbti pasauliui išvadą, jog kaimas yra būties namai.
Kaimas – tai užuomina apie žmogaus tikrąją vertę, nesuvedamą tik į funkcionalumo apibrėžtį ar socialinio vaidmens nusakymą, apie žmogaus proto moralinę vertę, neapsiribojant tik instrumentine proto samprata. Kokia tai vertė?
Klauskite to visų pirma M. Martinaičio Kukučio.
