Iš verslo aukštumų – skaudus P. Jurgučio krytis į teisėsaugos mėsmalę

Vakar prieš teismą Vilniuje stojo iki šiol teisiamųjų suolą pajūryje trynęs 57 metų P. Jurgutis.

Jis kaltinamas su bendrininku grobstęs milijonus, kuriuos Europos Sąjunga skyrė Lietuvai.

Už kyšininkavimą jau nuteistas 57 metų verslininkas P. Jurgutis neseniai išklausė dar vieną nuosprendį.

Už valstybės tarnautojo papirkinėjimą, kitus korupcinius nusikaltimus jam skirta antroji bausmė yra kur kas griežtesnė – treji metai ir šeši mėnesiai nelaisvės.

Klaipėdietis P. Jurgutis gali prarasti ne tik laisvę, bet ir tai, ką užgyveno daugelį metų plėtodamas statybų verslą – įkandin šio prieštaringai vertinamo verslininko driekiasi skolų, civilinių ieškinių šleifas.

Klaipėdos apygardos teismas neseniai paskelbė nuosprendį ilgai nagrinėtoje korupcijos byloje – buvęs uostamiesčio savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Alfonsas Šimkus už kyšininkavimą ir nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimą nuteistas kalėti 4 metus.

Tuo pačiu nuosprendžiu P. Jurgučiui už valstybės tarnautojo papirkinėjimą, dokumentų klastojimą, didelės vertės svetimo turto iššvaistymą skirta jau nebe lygtinė kaip anksčiau, o reali laisvės atėmimo bausmė – garsiam verslininkui veriasi kalėjimo vartai.

Teismas konstatavo, jog A.Šimkus iš tikrųjų iš P. Jurgučio pareikalavo kyšio už tai, kad jo valdyta įmonė „Klaipėdos keliai” laimėtų uostamiesčio savivaldybės skelbiamus viešųjų pirkimų konkursus.

Neteisėtu atlygiu už paslaugas tapo per 100 tūkst. litų vertės automobilis „Volvo S60”. P. Jurgutis organizavo jo įsigijimą ir perdavimą A. Šimkui klastodamas ir pagamindamas netikrus dokumentus.

Nuteistieji dar gali skųsti nuosprendį. Jie įpareigoti registruotis policijoje.

P. Jurgutį bėdos puola iš visų pusių. Kreditoriai reikalauja grąžinti skolas, skelbti įmonių bankrotą.

Areštuotas jo ir šeimos narių nekilnojamasis turtas. Siekdamas išgelbėti bent dalį to, ką užgyveno, sumažinti skolas, verslininkas dabar sukasi teismų karuselėje.

Antstoliai nusitaikė ir į Klaipėdos rajone, Stončių kaime, esančią 5,8 hektaro plotą užimančią P. Jurgučio sodybą, pramintą fazanynu.

Šalia plento įrengtą rezidenciją juosia didžiuliai vandens tvenkiniai su lieptais. Už aukštų tvorų stūkso pobūvių sale paversta pirtis, garažai, ūkiniai pastatai, apie 1000 kvadratinių metrų ploto gyvenamasis pastatas.

Dabar čia ne tik fazanų, bet ir žmonių nepamatysi. Patogiam gyvenimui ir svečiams skirtų pastatų kompleksas, kurį P. Jurgutis vadina kaimo turizmo sodyba, jau kurį laiką lyg apmiręs.

Buvusią didybę primena pavėsinėje kabantis didžiulis varpas. Šalia stūkso aukštas medinis kryžius, primenantis Dievo sūnaus kančią. Sodybos niekas nebesaugo.

Buvęs apsaugininkas prasitarė išsiskyręs su šeimininkais, kai nesulaukė atlyginimo už darbą. Dabar sargo namelis tuščias – sodybos niekas akylai nesaugo. P. Jurgutis su žmona persikėlė gyventi į Klaipėdoje esantį sūnaus vardu registruotą namą.

P. Jurgučio dvaras su žeme įvertintas daugiau kaip 2 mln. litų, nors į jį buvo investuota kur kas daugiau. Kaimo turizmui plėtoti šeimininkai iš Europos Sąjungos fondų anksčiau buvo gavę kelis milijonus litų.

Įspūdingos sodybos kaina galėtų šoktelėti ją pardavinėjant iš varžytynių.

Tačiau Klaipėdos rajone jau pridygę nemažai panašių kaimo turizmo sodybų, kurios, kaip ir daug metų pardavinėtas buvusio krepšininko Gintaro Einikio namas Karklės pajūryje, dabar niekam neįdomios.

Parduodamu P. Jurgučio turtu susidomėję pirkėjai turėtų atsiskaityti grynaisiais pinigais, o tai – dar vienas kliuvinys.

Nebent bankai ar fiziniai asmenys, kuriems jis liko skolingas, geranoriškai sutiktų užstatyti pastatus ar kaip nors kitaip keisti atsiskaitymo sąlygas.

P. Jurgučio turtą skrupulingai suskaičiavo antstoliai: gretimame Kalnuvėnų kaime jam priklauso dar viena sodyba su keliais pastatais.

Verslininkas čia dar nusipirko ir apie 14 hektarų statyboms tinkamos žemės.

Šeimos vardu Rietave registruota dar viena sodyba, keli žemės sklypai, įsigyti Šilalės rajone esančiame Paežerio kaime.

Buvusio socialdemokrato P. Jurgučio artimieji įsigiję penkis automobilius.

Jo žmona Marija Jurgutienė, dirbanti vyresniąja inspektore Klaipėdos teritorinėje muitinėje, važinėja BMW. Visi verslininko šeimos automobiliai taip pat areštuoti už skolas.

Prieš porą metų į P. Jurgučio dvarą Stončiuose įžengę Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnai sulaikė sodybos šeimininką, tuo metu vadovavusį ir kitos įmonės „Kruonio HAE statyba” valdybai.

Sužinojęs, kuo yra įtariamas, verslininkas sutriko.

Iš pradžių P. Jurgutis ramiai stebėjo, kaip FNTT pareigūnai per kratą naršo kabinetus, kuriuose stovėjo gausybė monitorių, apžiūrinėja veidrodžiais ir spintomis paslėptus išėjimus.

Verslininkas susijaudino tik tuomet, kai tyrėjai ūkiniame pastate aptiko slaptavietę su dokumentais.

Tada P. Jurgutis, pasak pareigūnų, stvėrė kai kuriuos dokumentus, mėgino juos ryti, bet pareigūnai ištraukė iš burnos apkramtytus popierius.

Tyrėjai patikino sodyboje radę ir daugiau verslininko kaltę dėl finansinių nusižengimų sustiprinančių dokumentų, kitokių įkalčių.

P. Jurgutis ir jo partneris, buvęs „Kruonio HAE statybos” generalinis direktorius Valdemaras Jasevičius kaltinami savanaudišku ES paramos lėšų iššvaistymu – jie abu esą galėjo pasisavinti daugiau nei 4,5 mln. litų ir nusikalstamu būdu realizuoti maždaug pusę šios sumos.

Vakar šią bylą teisėjai ir atvertė Vilniuje.

Kai „Kruonio HAE statyba” iš ES fondų gavo 5,7 mln. litų avansą Elektrėnų-Vievio nuotekų valyklos rekonstravimo darbams, daugiau kaip pusę šios sumos buvo pervesta kitai P. Jurgučio bendrovei Pajūrio investicijų valdymo centrui.

Po to ji Vilniaus senamiestyje už 2,3 mln. litų įsigijo namą ir dar 100 tūkst. litų iš sąskaitos išgrynino.

Sutartį su Aplinkos projektų valdymo agentūra ir Elektrėnų savivaldybe dėl 23 mln. litų vertės darbų pasirašė tada „Kruonio HAE statybai” vadovavęs P. Jurgučio sūnus.

Kažkada bendrovei „Lietuvos energija” priklausiusią statybų įmonę P.Jurgutis privatizavo dar 2004 metais.

„Kruonio HAE statyba” bankams buvo skolinga beveik 20 mln. litų. Gavusi nemenką avansą įmonė sugebėjo atlikti tik 900 tūkst. litų vertės darbų.

Pajūrio investicijų valdymo centro turtas irgi pardavinėjimas. Įmonės pastatas Vilniuje parduotas pagal kreditorių skelbimą internete už mažesnę kainą, nei skelbta varžytynių, kurios neįvyko, dalyviams.

P. Jurgučio finansinės veiklos tyrėjai stebisi, kad šios įmonės bankroto procedūrų administratoriai jiems apie tai nieko nepranešė.

Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste (KVJU) statybų verslą plėtojęs P. Jurgutis vėliau nusitaikė į kitą strateginę ūkio sritį – energetiką: jo įmonės laimėjo panaudoto branduolinio kuro ir kitokių radioaktyviųjų medžiagų saugyklų, katilinių, Ignalinos atominės elektrinės (IAE) griovimo, remonto bei naujų statinių užsakymo konkursus.

Pasišovęs užvaldyti pelningą rinką P. Jurgutis buvo įkūręs Lietuvos energetikos statybos įmonių asociaciją, kuriai priklausė daugiausia jo valdomos bendrovės.

Bet visi planai pakibo ore išaiškėjus jo ryšiams su Pskove įkurtu tarptautiniu fondu „Euroregionas: Livonija–Baltija”. Jis siejamas su Rusijos administracija ir jos slaptosiomis tarnybomis.

P. Jurgutis rėmė kai kuriuos Černobylio atominės elektrinės avariją išgyvenusius lietuvius – nupirko jiems kelialapių į Šventosios sveikatos centrą „Energetikas”, padėjo išleisti prisiminimų knygą.

„Černobyliečiai” pajūryje ne tik taisė sveikatą, bet ir viešai smerkė IAE trečiojo bloko, branduolinių radioaktyviųjų medžiagų saugyklų statybas.

Praeities šešėliai P. Jurgučiui nesutrukdė grumtis dėl pelningų užsakymų, tarp kurių buvo ir Pasaulio banko finansuojamas 57 mln. JAV dolerių vertės Klaipėdos jūrų uosto įplaukos tobulinimo projektas.

Laimėjusi konkursus jo įmonė „Klaipėdos hidrotechnika” ne tik gilino uosto dugną, bet dar montavo ir krantines, pastatė žvejybos laivų uostelį.

„Klaipėdos hidrotechnika” tapo uosto statybų rinkos monopolininke, tačiau P. Jurgutis skausmingai reaguodavo, kai konkursuose ją aplenkdavo kitos įmonės – skųsdavo rezultatus, dėl jų įnirtingai bylinėdavosi teismuose.

Dėl rangovų skundų ir krantinių valdytojų, ir jų naudotojų investicijos įšaldavo, strateginiai Jūrų uosto plėtros projektai ilgam įstrigdavo.

„Tuomečiam prezidentui Rolandui Paksui jis rėžė į akis, kad Klaipėdos uosto valdžia esą proteguoja užsienio kapitalo įmones, nors pats tada valdė didesnę statybų rinkos dalį”, – P. Jurgučio skundų negali pamiršti buvęs KVJU direkcijos vadovas Sigitas Dobilinskas.

P. Jurgučio veikla sukėlė įtarimų dėl KVJU direkcijos vadovo kėdės europarlamentaro mandato atsisakiusiam Eugenijui Gentvilui: „Niekaip nesuprantu, kaip „Klaipėdos hidrotechnika” laimėjo 54 mln. litų vertės uosto gilinimo konkursą be jokio techninio projekto.

Surašė daugiau nei du kartus didesnius įkainius, susišlavė pinigus, bet visko iki galo neatliko. P. Jurgučio įmonė priteistų 1,7 mln. litų delspinigių nesumokėjo, užsakyti darbai nebaigti.”

Ne juokais supykęs E. Gentvilas pamokė P. Jurgutį, kai šis jo kabinete ant stalo paliko raštelį su įrašytais skaičiais – 100 000 ir 200 000.

Ten buvo įrašytas ir vienos uosto įmonės, kurioje turėjo darbuotis „Klaipėdos hidrotechnika”, pavadinimas.

Tokį P. Jurgučio gestą supratęs kaip siekį jam įsiūlyti kyšį už palankius sprendimus E.Gentvilas kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą: „Jam toks veiksmas, matyt, buvo įprastas. Išsigandau, kad jis mane šantažuos.”

Nors P. Jurgutis aiškino tąkart su E. Gentvilu kalbėjęs apie bendrus reikalus ir galimą finansinę paramą liberalios krypties partijoms, teismas tokiomis kalbomis nepatikėjo. Jam skirta lygtinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė už bandymą papirkti KVJU direkcijos vadovą.

Po teismo nuosprendžio P. Jurgutis iškart buvo surakintas ir nuvežtas į Marijampolės rajono policijos komisariatą, kuris buvo paskelbęs kitoje byloje sukčiavimu įtariamo „Klaipėdos hidrotechnikos” vadovo paiešką.

Dingusio verslininko ieškojo įmonė „Sumeda”, kuriai jis buvo likęs skolingas 58 tūkst. litų už pagamintas ir įstatytas medines duris.

P. Jurgutis anksčiau teisiamųjų suole sėdėjo kartu su buvusiu Klaipėdos apylinkės prokuratūros vadovu Stanislovu Stulpinu.

Jiems abiem atsirūgo vaišės prokuratūroje, kurias pareigūnams surengė Kretingos rajone veikianti kavinė „Kukūdra”.

Tąkart S. Stulpino paprašytas apmokėti 1987 litų sąskaitą P. Jurgutis atvėrė piniginę.

S. Stulpinui už piktnaudžiavimą tarnyba skirta 6500 litų bauda ir dvejiems metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

P. Jurgutis ir dar keli prokurorą neteisėtomis paslaugomis pamaloninę bendrininkai dėl padarytų nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo buvo atleisti nuo bausmių.

Vėliau ir pats P. Jurgutis panašiai įkliuvo – buvo įtartas pasinaudojęs ne tik jam vienam priklausiusiais pinigais.

Vadovaudamas kitai įmonei „Lokys” jis apie 30 kartų iš jos sąskaitos ėmė grynuosius pinigus. Dalį jų vėliau sugrąžino, bet akcininkai pasigedo 81 tūkst. litų.

Bankrutuojančio „Lokio” akcininkai įtarinėjo P. Jurgutį, kad jis iš banko pagal čekį susišlavęs ir darbuotojų atlyginimams skirtus 320 tūkst. litų, kurių negrąžino. Įmonės sąskaitos tada jau buvo areštuotos.

„Lokio”, kurį slėgė 15 mln. litų skola, bendraturtis P. Jurgutis tikino negrobęs pinigų pats iš savęs: „Svetimo turto nepasisavinau, ši įmonė pati liko skolinga apie pusę milijono litų – dirbau negaudamas atlyginimo. Kreipiausi į teismą, kad man būtų grąžinti pinigai.”

„Lokio” vadovui P.Jurgučiui akcininkai buvo sutikę mokėti vidutinį 945 litų dienos atlyginimą.

Mėnesio alga, neatskaičius mokesčių valstybei, siekė 20 000 litų. Bendraturčiai įtarinėjo, kad P. Jurgutis taip siurbė pinigus iš įmonės, kol jos sąskaitos dar nebuvo areštuotos.

Išteisintas P. Jurgutis viso savo „popierinio atlyginimo” negavo. Patenkinus kitą „Lokio” ieškinį, jis įmonės bankroto administratoriui turės sumokėti 163 tūkst. litų skolą. Jeigu „Lokio” turtą per dvejus metus pavyks parduoti, ši įmonė bus likviduota.

Su P. Jurgučiu tada aršiai konfliktavęs E. Gentvilas prabilo apie Klaipėdos jūrų uoste klestėjusias mafijines struktūras, korupciją, galimus vadovų papirkinėjimus, statybų rangovams įžūliai nuplukdytas didžiules valstybės biudžeto lėšas – mažiausiai 10 mln. litų. „Klaipėdos hidrotechniką” jis pavadino „parazituojančia įmone”.

Klaipėdos apygardos prokurorai, narplioję E. Gentvilo vadovaujamos KVJU direkcijos skundus, jo pirmtakų ir P. Jurgučio veikloje jokios korupcijos ir valstybės turto švaistymo požymių neįžvelgė. Pasitraukdamas ir uosto vadovo pareigų E. Gentvilas pažadėjo nenurimti ir dirbdamas Seime.

P. Jurgutis piktinosi teisėsaugininkais, E. Gentvilu ir jo pavaldiniais: „Buvau apdrabstytas purvais, net šnipu išvadintas, mano verslas tyčia žlugdomas. Jokių dokumentų aš nevalgiau, mano sodyboje niekada nebuvo fazanų.

Teismai parodys, kas švaistė ir savinosi ES lėšas.”

Žemės ūkio akademijoje melioracijos studijas baigęs P. Jurgutis sovietmečiu vadovavo vienam Šilalės rajono tarybiniam ūkiui – buvo vienas jauniausių direktorių.

Atvykęs į pajūrį jis susidomėjo statybomis – įsidarbino tuomet dar valstybinėje įmonėje „Klaipėdos hidrotechnika”.

Dėl savo nesėkmių P. Jurgutis kaltina ne tiktai sunkmetį, sumenkusią statybų rinką, pretenzingus užsakovus. Pasak jo, statybų versle daug nesąžiningumo – konkurentai, siekdami laimėti valstybinių įmonių užsakymus, stabdo varžovus neleistinais metodais, juos skundžia, šmeižia, užsiundo teisėsaugininkus, netgi griebiasi šantažo.

P. Jurgutis prisiminė, kaip prieš keletą metų Klaipėdos centre kažkoks vyriškis iš jo automobilio salono pagrobė portfelį su vieno tarptautinio konkurso dokumentais. Statybos darbų vertė siekė apie 20 mln. litų.

Verslininkui atrodo, kad tada jį kažkas slapta sekė, galėjo klausytis pokalbių telefonu, žinojo visus jo planus ir maršrutus.

„Kitą dieną turėjau vežti darbų paraišką į Kaliningradą, bet neišvykau, nes vagis nugvelbė ir pasą su Rusijos viza. Konkursą laimėjo kiti.

Nemanau, kad būta atsitiktinio išpuolio. Nesikreipiau į policiją, jie nebūtų į tai rimtai pažiūrėję”, – statybų verslo užkulisius praskleidė P. Jurgutis.

* „Tai aš jį pasikviečiau į „Klaipėdos hidrotechniką”, pasiūliau pavaduotojo pareigas”, – „Lietuvos rytui” pasakojo šiai įmonei anksčiau vadovavęs verslininkas iš Gargždų Jonas Dumašius.

* Tapę partneriais vyrai įsigijo tuo metu vienintelę uostamiestyje veikusią hidrotechnikos įmonę, bet vėliau susipyko ir pasidalijo verslu.

* J. Dumašius dabar vadovauja kitai bendrovei „Hidrostatyba”, kuri dirba sėkmingai, o P. Jurgutis su savo įmonėmis neišbrenda iš skolų.

* J. Dumašiui irgi buvo kilę įtarimų dėl ne itin skaidrios P. Jurgučio veiklos. Jis teigia su partneriu išsiskyręs gražiuoju: „Nesutapo mūsų požiūriai. Be to, jis ne visada elgėsi garbingai. Tegul neseka pasakų, kad dėl visų nesėkmių kalta aplinka, verslo partneriai, konkurentai.”

* „Hidrostatybos” vadovas sakė, kad su nenuspėjamais partneriais dirbti neįmanoma: „Juk versle – kaip šeimoje. Kaip su žmonėmis kalbiesi, kaip bendrauji, taip ir jie su tavimi elgiasi. Kas galvoja tiktai apie save, stengiasi apgauti kitus, anksčiau ar vėliau prieina liepto galą.”

* Paklaustas, koks P. Jurgučio būdo bruožas jam labiausiai įsirėžė į atmintį, J. Dumašius ilgai nesvarstė: „Su juo gali susitarti, o paskui sužinai, kad žmogus staiga pakeitė sprendimą – daro visai ką kita.”