Po ketverių metų Kauno klinikose buvo paskirta operacija. Išsigandau, bijojau operacijos, bijojau mirties. Turėjau draugę, kuri daug metų kalbėjo man apie Dievą. Aš Dievu netikėjau, bet neturėdama vilties pradėjau melstis, prašyti, maldauti, kad mane išgydytų, kad nereikėtų operuoti.
Nuvažiavau pas kitą gydytoją, maži mazgeliai buvo dingę ir operuoti dar nereikėjo. Gėriau vaistus.
Dar po metų gydytojas pasakė, kad reikės operuoti, kadangi mazge, įtariama, yra piktybinių ląstelių. Tada vėl šaukiausi iš visos savo širdies Viešpaties. Kadangi žinojau, kad yra kažkokia Veikliųjų žmonių bendrija (VŽB), kur vyrai meldžiasi, parašiau žinutę ir paprašiau maldos.
Padarius tyrimus, gydytojas pasakė, kad piktybinių ląstelių tame mazge nebėra. Operuoti dar nereikėjo. Supratau, kad tai Dievas, kuris iš savo gailestingumo pratęsė mano gyvenimą. Tada atsirado noras susipažinti su VŽB.
Vieną rugsėjo vakarą Kaune turėjo vykti VŽB banketas. Labai norėjau nuvažiuoti. Širdyje buvo didžiulis noras, kad važiuotų ir vyras. O jis atsisakė. Pradėjau melstis, pasninkauti, 3 dienas nieko nevalgiau, gėriau tik vandenį ir vyras sutiko nuvežti mane į Kauną. Bet į banketą eiti atsisakė.
Prie durų mus pasitiko bendrijos vyrai ir mes abu nuėjom į salę. Buvo nuostabus šlovinimas, vyrų liudijimai, atgailos malda. Kai meldėsi už ligonius, buvo išgydytas mano vyras.
Kitas banketas - po mėnesio. Ta diena buvo mano diena. Sukalbėjus atgailos maldą, kažkokia jėga mane pakėlė ir aš išėjau į priekį. Man atrodė, kad dabar aš stoviu prieš patį Jėzų Kristų, esu Jo akivaizdoje, tiesiog nusileido Jo šlovė, aš buvau apgaubta Šventosios Dvasios buvimo. Ir iš Jo malonės atėjo atgaila.
Man buvo tokia gėda stovėti prieš Jį, tokiai nuodėmingai. Aš pradėjau prisiminti savo nuodėmes, jas išpažinau. Didžiausia gėda man buvo, kad netikėjau Viešpačiu. Netikėjau, kad Jis gyvas, kad išklauso, atsako į maldas, kad myli mane tokią, kokia esu. Aš raudojau, ta rauda ėjo iš mano širdies, mano kūnas, rodos, degė kaip ugnyje.
Tik tada supratau, kad Jėzus, būdamas Dievo Sūnus dėl mano nuodėmių buvo mušamas, plakamas. Jis nešė kryžių asmeniškai už mane. Jis buvo prikaltas dėl mano nuodėmių. Jis numirė už mane. Aš raudojau ir meldžiau: „Jėzau, atleisk man“. Tada man nerūpėjo mano ligos, skausmai, svarbiausia, kad būtų atleista.
Nežinau, kiek laiko praėjo, bet pajutau - atėjo ramybė, tiesiog antgamtinė ramybė, laisvė, džiaugsmas. Man atleista. Nuo to vakaro aš pradėjau ieškoti Dievo. Kasdien skaitydavau Jo Žodį - Šventą Raštą, tiesiog troškau sužinoti tą Tiesą.
Viešpats mane išgydė iš daug ligų, nustojau keiktis, dingo pyktis, neapykanta, kerštas. Jis pakeitė ir keičia mano širdį. Išlaisvino iš rūkymo, alkoholio.
Kiek vėliau Juodkrantėje, šeimų konferencijoje priėmiau vandens krikštą. Kitą dieną gavau Šventosios Dvasios krikštą, pradėjau melstis kitomis kalbomis. Jis - mano kelias, tiesa ir gyvenimas. Dabar aš nebijau mirties, nes Jėzus man padovanojo amžinąjį gyvenimą.
