Pastebėjus, kad ji beveik nieko verta, viešojoje erdvėje pasigirdo erzelis, lydimas nuostabos. Tarsi valdžios vyrų ir tetų prastumti nevykę kokių nors paskaičiavimų ir pribūrimų mechanizmai amžino įšalo šalyje būtų kažkas nauja ir netikėta. Tarsi iki tol socialinės apsaugos sistema būtų veikusi nuosekliai ir skaidriai.
Nepalyginamai didesnių „Sodros“ ir valstybės aparato smūgių būta siaučiant konservatorių valdžiai. Ypač kentėjo laisvai samdomi menininkai, kūrėjai, vertėjai. Nuostolių ir nuoskaudų šleifas tęsiasi iki šiol.
Antai išmokų neteko ir dar baudas turėjo sumokėti tos nėščiosios arba jau pagimdžiusios moterys, kurioms kapsėjo teisėti honorarai už seniau parašytas knygas, išverstus kūrinius, kino filmus. Buvo laikoma nusikaltimu pelnyti atlygį už atliktą darbą tuo pat metu gaunant motinystės pašalpą.
Pasityčiota iš peties ir iš tų mokesčių mokėtojų, kurios ne visą laiką dirbo pagal darbo sutartį. Anksčiau sukauptas darbo stažas buvo paprasčiausiai neužskaitytas.
Užtat klestėjo gudruolės, kurios laiku spėjo fiktyviai įsidarbinti giminaičių įmonėse ir įstaigose, kad dvejus trejus metus galėtų mėgautis riebiomis, kur kas didesnėmis nei pagal įstatymą priklauso, išmokomis ir tokiu būdu iš bendro aruodo savintis kitų piliečių įnašą. Ši tradicija dar gyva ir šiandien.
O pamenate, kaip vyresnės kartos aktoriai ir režisieriai buvo įstumti į tragikomiškus vaidmenis, kuriant naują pensijų skaičiavimo tvarką? Užsimota iki 1994 metų gautas pajamas ir darbo stažą iš jų biografijos tiesiog išbraukti! .
Tačiau neprivalu tapti garsiu menininku, kad jus žemintų. Antai tie, kuriems prieš akis jau ryškiai šviečia brandaus atokvėpio metas, turi mojuodami per atsitiktinumą sandėliuke užsilikusiomis, nuo laiko apdriskusiomis darbo knygutėmis bei šūsnimis dokumentų lakstyti po įvairias kontoras ir buvusias darbovietes, archyvus, rinkti įrodymus apie darbo stažą.
Klausimas – ką valstybė per visą Nepriklausomybės laikotarpį veikė kaupdama ir puoselėdama duomenis apie piliečių veiklą, atlygius bei atseikėtus mokesčius? Ne, veiklos ji neimitavo. Iš tiesų ji visada buvo labai užsiėmusi.
Juk ji turi iki ploniausio siūlo išnarstytą informaciją apie kiekvieną asmenį. Žinoma, tik ne tuo atveju, kai reikia skaičiuoti nenumaldomai priartėjusią pensiją. Labai patogu pasodinti į tamsų įstatymų brūzgyną, kuriame žmonės pasiklystų ir galiausiai spjautų į jiems pažadėtas išmokas ar bent dalį jų.
Ir štai po tokių pokštų piliečiai dar aikčioja, kad įvesta būsimos pensijos skaičiuoklė neatitinka tikrovės, yra sutrikusi, apgaulinga. Tai viso labo drumzlinas prognozes atspindinti priemonė, kuri nė kiek nekeičia padėties. Menkniekis, palyginti su įvykiais, kurie dar laukia lietaus krašto sūnų ir dukrų ateityje, nepriklausomai nuo to, kokie grobuonys tupinės prie valdžios vairo.
Nesusipratimų, techninių klaidų ir kardinalių pokyčių, atsižvelgiant į mėnulio fazes bei vandenų pakilimus ir atoslūgius, socialinių išmokų nustatymo bei paskirstymo konvejeryje dar turėtų būti.
Absurdai kliudys šį mechanizmą ne vien todėl, kad Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo politikoje trūksta racionalaus ir adekvataus požiūrio. Viskas šiame pasaulyje, kas skaičiuojama ir matuojama, yra labai trapu, nepatvaru ir tam šimtaprocentinis draudimas, daugiasluoksnė apsauga dar neišrasta, kaip, beje, bankuose laikomoms santaupoms.
Kvaila klaida duomenų kaupimo bazėje, menka žmogiška ar skaitmeninė klaida – ir visos jums teisėtai priklausančios išmokos gali pakibti ore arba išgaruoti. Kad netektumėte valstybės ar kokių nors abejotinų fondų barstomų pensijos trupinių, užtenka naujos politinės aferos, o gal eilinės reformos. Štai jau dabar jos idėja purenama, nepaisant to, kad kritikai įžvelgia tik didėsiančią valstybės skolų naštą.
Apskritai bet kokie iš bendro biudžeto nuberiamų skatikų apskaičiavimo metodai – trūkinėjantys ir nepatikimi. Jie priklauso ne tik nuo permainingų kaip lietuviški ankstyvo pavasario orai valstybės dėdžių ir tetų nuotaikų, bet ir nuo ekonominės situacijos šalyje ar visoje planetoje. Vieną dieną jums šviesis storas riestainis, o kitą, štai žiūrėk, – tik jo vidurys arba nuograuža, nes visiems reikės, kaip liūdnojo vaizdo premjeras mėgdavo kartoti, veržtis diržus.
Taigi, mes tiksliai nežinome kas valstybei, jos santvarkai ar pasaulio galingiesiems nutiks rytoj ar po mėnesio – galime geriausiu atveju planuoti ir režisuoti, kai tuo metu Dievas juoksis.
Tad net pasitelkę progresyviausias skaičiuokles ir ekonomikos išminčius vis tiek negalime tiksliai nustatyti, kokia pensijų dalijimo sistema veiks – jei išvis dar tokia galės funkcionuoti – po dvidešimt ar trisdešimt metų. Galima tik spėti, kad vis tiek kada nors pensijų sistemą ištiks krachas.
Todėl itin juokinga, kartu graudu stebėti iškreiptas grimasas jaunuolių, kurie jau šiandien skaičiuoja savo senatvę pinigine išraiška ir dreba bei krūpčioja sulig kiekvienu pokyčiu. Bankams, fondams, draudėjams labai naudinga prisijaukinti inertiškus, itin patiklius ir įtaigius žmogiukus, kurie, užuot gyvenę šia diena ir savarankiškai mėginę kurti savo būties scenarijų, traukia vorele paskui jiems po kojomis mėtomas sočios ir šviesios ateities iliuzijas kaip praalkę šunys paskui kaulą.
Kvapni ta geidžiamo finansinio stabilumo idėja. Tik realybė ne visada tokia skani. Kai kada paaiškėja, kad kuo stipriau žmogus būna psichologiškai susijęs su sistema ir aklai jai tarnauja, tuo labiau jis jaučiasi nesaugus ir tuo daugiau kenčia ir morališkai, ir finansiškai.
Pensija, priklausoma nuo valdžios išdaigų, negali tapti nepamainoma siekiamybe ir vieninteliu būdu prasimaitinti nedarbingame, poilsio išsiilgusiame amžiuje. Kai kurie krizės ir taupymo režimo apdraskytos Europos gyventojai jau įsikirto, kad vien išsižiojus laukti šlamančiųjų iš valstybės – rizikinga, verčiau senatvei materialius pagrindus kloti ir kitaip, pavyzdžiui, užsiimti paveldėto nekilnojamojo turto nuoma, raškyti ilgus metus kurto verslo vaisius ir dividendus.
Jau jaunomis dienomis pradėti dėti visas viltis ir gražiausias svajones vien į pensiją, raikomą iš bendros visų kišenės, kaip į didžiausią investiciją ir pagrindinį tikslą, – ir naivu, ir neracionalu. Maždaug tas pats, kas pačią vertingiausią asmeninę informaciją, galbūt brangesnę už kai kuriuos daiktus, kaupti viename USB rakte ir dar tokiame, kuris priklausytų ne jums asmeniškai, o kažkokiai miglotai, nuolat besikeičiančiai valdžiai, ir visą gyvenimą stipriai laikyti kumščius bei melstis, kad mažytė laikmena tik niekur neprapultų, kad tik ji neatgyventų ir kad tik ją saugantieji būtų palankiai nusiteikę jūsų atžvilgiu.
Vis dėlto žymiai paprasčiau ir patogiau priklausyti nuo kieno nors kito malonės, nei pačiam vargti ieškant alternatyvių kelių ir tuo labiau atsikratyti priklausomybės nuo valstybės brukamos sistemos jausmo. Dėl to žmonės ir linkę tą pačią tvarką tuo pačiu metu plūsti ir keikti, kartu ja aklai tikėti ir sekti kaip ranka mojančiu mesijumi apsišaukėliu, o šiam nusisukus – jaustis bejėgiais pamestinukais.
