Tai, ar gali valstybė užmerkti akis į prieš 25 metus įvykusių svarbių įvykių virtinę, kurių dėka ji šiandien ir egzistuoja?
Pradžią suteikė 1988 m. birželio 3-oji. Sąjūdžio gimimo diena Mokslų Akademijos salėje, o jai ištakas be abejonės davė partizanų, disidentų pasipriešinimo judėjimas prieš sovietų okupaciją, kultūros, mokslo žmonių veikla, palaikant lietuviškumą.
Džiugu, kad praėjusiais metais iš užmaršties ištraukėme disidentinės Lietuvos laisvės lygos veiklą ir jos indėlį į Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
Kaip tik, kai minėjome 25-metį rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo prieš Molotovo - Ribentropo paktą ir jo slaptus protokolus. Šio mitingo iniciatoriai buvo Lietuvos laisvės lyga. Nors mitinge buvo keli šimtai žmonių, (kai kurie šaltiniai sako, kad netoli pusės tūkstančio), vis dėlto tai buvo svarbus žingsnis kelyje į valstybės laisvę. Jau kitą vasarą Sąjūdžio mitinguose Vingio parke mūsų buvo keli šimtai tūkstančių.
Džiugu taip pat, kad paminėjus Sąjūdžio gimimo 20-metį prieš penkis metus tų dienų gyvų liudininkų, politologų, žurnalistų pastangomis buvo užpildyta svarbi naujausios Lietuvos istorijos spraga. Iki to laiko nebuvo net aišku, kaip Lietuva atėjo į birželio 3-ąją, kaip po to įvairiuose Lietuvos rajonuose, miestuose ir miesteliuose kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės, kas buvo tie pirmieji drąsuoliai, mylintys Lietuvą žmonės.
Vis dėlto, daug dar 1988 m. įvykių po birželio 3-osios dienos iki, pavyzdžiui, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalio mėnesį, lieka iki galo neįvertinti, nesuprasti. Sąjūdžio 25-metis galėtų būtų puiki proga tai padaryti.
Bet balandžio 3-ąją, likus iki šios datos tik 2 mėnesiams neatrodo, kad valstybė ir valdžia bent kiek rimčiau į tai pažiūrėtų. Aišku, sąjūdininkai pažymės ją bičiulių rate. O valstybei, ar ji nėra svarbi?
Nebūtina kiekvieną kartą, minint kurią svarbią datą prašyti, kad jos garbei Seimas pavadintų visus tuos metus. Be to, Sąjūdžio metai jau buvo, kai minėjome 20-ąjį gimtadienį. Kalbu apie elementarų valstybės dėmesį datai, nulėmusiai Atgimimą.
Nuo to laiko turime ne vieną, o kelis pavadinimus kiekvieniems metams pažymėti. Pavyzdžiui, šiems metams Seimas suteikė net septynis pavadinimus.
Tai ir 1863 m. sukilimo metai, Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą, Klaipėdos krašto atgavimo, Vilniaus geto atminimo Sveikatingumo, Tarmių ir edukologės Meilės Lukšienės metai. Beje, kaip žinia, M. Lukšienė buvo sąjūdininkė, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narė ir Sąjūdžio tautiškos mokyklos kūrėja, todėl šiais Sąjūdžio 25-aisiais metais ne pro šalį bus prisiminti ir šį vieną svarbiausių jos darbų, beje, vėliau numarintą. Jeigu tai nebūtų, deja atsitikę, apie patriotizmo ir tautiškumo ugdymą šiandien Lietuvoje, matyt, kalbėtume , kaip apie valstybės programą, o ne atskirų entuziastų darbą.
Kita vertus, ne vienas šiandien pasakytų, kad jokio Atgimimo valstybėje nemato. Taip, iš tikrųjų tik tarptautinės teisės požiūriu atgimė mūsų valstybė, bet jos dvasinis atgimimas buvo sustabdytas. Kodėl? Tai dar viena svarbi priežastis, kodėl turime minėti su mūsų valstybės atsikūrimu susijusias datas. Žymėti ne pobūviuose ar kituose prabangiuose renginiuose, o bandydami rasti atsakymą į klausimą, kuris jaudina ne vieną tomis 1988 m. dienomis su ašaromis ir viltimis dalyvavusį gražiose Sąjūdžio akcijose, sukrėtusiose Lietuvą ir suteikusią kiekvienam iš mūsų daug laimės.
Kas atsitiko tarp 1988- 1990 m. ir vėlesnės realybės, užgriuvusios Lietuvą, kai sąžinė ir pasiaukojimas dėl savo tautos ir valstybės, patriotizmas tapo pašaipos objektu, o jo vietą užėmė sugebėjimas gerai gyventi per kitų galvas, prichvatizacija, korupcija.
Pagaliau bandyti atsakyti ir į kitą klausimą: kodėl tada mums visiems pakako ryžto kažką gero, svarbaus daryti savo tautos ir valstybės labui, o šiandien jau pritrūksta. Ar tik dėl to, kad su svetimais „blogiečiais“ kovoti buvo lengviau nei su savais?
Ne vienas pasakys: tada turėjome bendrą visus vienijantį tikslą - Nepriklausomybę. Šiandien tikslai yra išskydę, prieštaringi, visuomenė stipriai susiskaldžiusi. Ir vis dėlto, tai, kad vis daugiau lietuvių, įvairių tautybių Lietuvos piliečių bėga iš Lietuvos, nes galvoja, kad čia nebus nieko gero, rodo, kad stovime vėl ties didžiuliu išbandymu mūsų valstybingumui ir turime rasti jėgų šiam iššūkiui įveikti. Ne tik nostalgiški prisiminimai apie nuostabius 1988 m. įvykius, bet ir svarstymai apie tai, kur Lietuva turėtų judėti ir kaip, kokia mūsų kiekvieno atsakomybė už savo tautos ir valstybės likimą ir galėtų tapti tema minint Sąjūdžio 25-metį, nors tai ir nėra Sąjūdžio metai.
Beveik prieš 25 metus mus sutelkė kartu ir bendri renginiai, kur jausdami vienas kito petį pasijutome tauta. Kodėl dabar to negalime padaryti, minint Sąjūdžio 25-ąsias metines? Žinoma, tie renginiai vargu, ar bus tokie gausūs, kaip tada, nes į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Dabar Lietuvoje ir daug nusivylimo, netikėjimo savo jėgomis.
Bet pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad mūsų žmonėms tampa vis artimesnis tautiškumo jausmas. Kovo 11-osios eisena buvo draudžiama valdžios, kaip ir neretai tada sovietiniai metais, bet įvyko. Ar teisėsauga imsis represijų, parodys laikas.
Sąjūdžio metais bendroje veikloje dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, žydai, kitų tautybių žmones. Rūpestį dėl lietuvių kultūros, lietuvių kalbos, Lietuvos likimo ir dabar juk gali išreikšti įvairių tautybių, kultūrų, religijų žmonės. Sąjūdžio pradininkai, tie, kas dalyvavo Sąjūdžio renginiuose 1988-1989 metais, taip pat tie, kas gimė vėliau, bet kam yra brangi Lietuva ir lietuvybės puoselėjimas galėtų susirinkti kartu ir surengti gražią tautinę eiseną per Lietuvos sostinės pagrindinę gatvę: Gedimino prospektą Sąjūdžio gimtadienio išvakarėse, sekmadienį, birželio 2-ąją dieną. Joje tik neturi būti vietos juodoms vėliavoms su kaukole ir raudonoms.
Į Nepriklausomybę Sąjūdis atėjo su trispalve ir Gedimino stulpais. Ir dabar su panašiais simboliais širdyse bei rankose mylintys Lietuvą žmonės galėtų pareikšti savo valią vėl būti tauta.
