Tarptautinės Migracijos Organizacijos duomenimis, mažiausiai 63 proc. Lietuvos moterų vyresnių nei šešiolikos metų gyvenime yra bent kartą patyrusios smurtą – seksualinį arba fizinį.
Visuomenėje agresyvus vyrų elgesys ne tik toleruojamas, bet ir toliau laikomas vyriškosios tapatybės rodikliu.
Savo ruožtu, vieša diskursas apie moterų teises, moterų problemas, šiuolaikinį feminizmą praktiškai neegzistuoja. Būti feministe Lietuvoje iki šiol laikoma didele gėda. Atvirai šiomis temomis kalbančias moteris galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Niekam ne paslaptis, kad šios moterys arba užsidariusios hermetiškame akademiniame pasaulyje, arba (nepabijokime šio žodžio) yra nekenčiamos, kaip kad viena šviesiausių ir įžvalgiausių Lietuvos moterų Marija Aušrinė Pavilionienė.
Situacijos rimtumą parodė neseni įvykiai. Bušido kovotojas R. Morkevičius Kaune suspardė niekuo dėtą jauną merginą. Jis ne tik pasišalino iš įvykio vietos, bet ir priešinosi policijos pareigūnams. Kaip žinoma, gerbėjų dievuku laikomas sportininkas siejamas su Kauno mafija, be to, jis anksčiau turėjo reikalų su policija.
Dar 2009 m. jis sulaikomas priešinosi policijos pareigūnams. Vienam iš kovotojo suspardytų policininkų vėliau buvo diagnozuotas galvos smegenų sutrenkimas, tačiau sportininkas atsipirko pinigine bauda.
Atskiros temos verti faktai, kad policija Lietuvoje nuvertinta iki elektros skydinėse ir sandėliukuose dirbančių, lauko tualetuose gamtinius reikalus atliekančių apiplyšusių kiemsargių organizacijos. Tačiau net ir žinant apgailėtiną šios institucijos finansavimą absoliučiai nesuvokiama, kaip pareigūnų savigarba jiems leido jų kolegą suspardžiusiam chuliganui lyg niekur nieko atsipirkti bauda; tarsi jis būtų ne pasipriešinęs teisėsaugos pareigūnui, bet ne vietoje pastatęs automobilį.
Jeigu policininkams nerūpi net saviškiai, galima tik įsivaizduoti, kiek jie suinteresuoti padėti sutuoktinio mušamai moteriai ar patėvio prievartaujamai nepilnametei. Akivaizdu, kieno pusėje ir visa teisėsauga. Po išpuolio prieš merginą R. Morkevičius vaikšto po laikraščių redakcijas pasakodamas ašaringą istoriją, užuot leidęs dienas areštinėje ir laistęs tikras, o ne krokodilo, ašaras laukdamas teismo dienos.
Dėmesio verta ir pati ašaringoji istorija. R. Morkevičius aiškina, kad merginai pataikė į galvą norėdamas ,,pasirodyti“. Būtent šitą ,,pasirodymo“ kultūrą ir turėjau omenyje teigdama, kad viešai demonstruojama agresija Lietuvoje ir toliau laikoma vyriškumo ženklu, visiškai priimta, kad tuo galima pasirodyti ir pasididžiuoti.
Net jeigu bušido kovotojas iš tiesų būtų tik neatsakingai mojavęs kojomis be tikslo pataikyti merginai į galvą, tai – mažų mažiausiai kvailas elgesys tinkantis pradinukui, o ne suaugusiam, kaip jis pats teigia, pasaulio mačiusiam, vyrui.
Deja, ašaringąja istorija nesinori tikėti: toks tituluotas sportininkas ėmė ir besirodydamas netyčia pataikė niekuo dėtai merginai į galvą. Įdomu, kaip jam pavyko laimėti tiek kovų prieš tokius pat agresyvius ir patyrusius priešininkus, jeigu vos iškėlęs koją į orą, netyčia pataiko į stovinčią merginą?
R. Morkevičiaus istorija apskritai diskutuojama viešai tik todėl, kad jis – įžymybė, turinti būrį jį karštai palaikančių gerbėjų, iš kurių daugelis – tokie pat agresyvūs savo pseudovyriškumu besididžiuojantys seksistai. Kiek merginų ir moterų kasdien kenčia nuo vaikinų, vyrų ar giminaičių smurto ir jų istorijos nepasiekia nei žiniasklaidos, nei teisėsaugos? Net ir tais atvejais kai pasiekia, kaltos dėl visko dažniausiai lieka aukos.
Neseniai pavyzdžiu kitoms moterims rodyta ramygalietė, ištikimai slaugiusi abiejų rankų netekusį draugą, liko pasmerkta, kai jį paliko neapsikentusi pastarojo smurto. Policiją ne kartą kvietusi moteris sako sulaukusi pareigūnų pašaipos – esą kaip ją berankis vyras galėjo sumušti.
Neabejotina, kad teisėsaugos darbuotojams Lietuvoje trūksta ne tik elementarios atjautos, bet ir profesinio pasiruošimo. Smurto formų esama įvairių, o dažnai aukai, ypač tokiai kaip neįgalų draugą pasiryžusiai slaugyti moteriai, nėra paprasta tiesiog vieną dieną atsikelti ir palikti žmogų, kurį ji greičiausiai mylėjo ir dėl kurio aukojosi.
Šios ir panašios istorijos vis dėlto nesustabdo vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjų nuo agitacijos prieš Europos Tarybos konvenciją ,,Dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir šalinimo“. Lietuva iki šiol nėra pasirašiusio šio dokumento ir netrūksta ,,geradarių“, tikinančių, kad tokios konvencijos mūsų valstybei nereikia. Jiems, žinoma, būtų patogiau, jeigu grįžtume į Žemaitės laikus, kai lygių teisių reikalavimai greitai baigdavosi vyrui užstaugus ,,Mauči, bo tuoj gausi į dantis“.
Kartais susidaro įspūdis, kad dabartinėje Lietuvoje trūksta šiuolaikinių žemaičių ir savų sheryl sandberg. Nes niekas kitas neišspręs moterų nelygybės ir smurto šeimoje klausimų, jeigu to garsiai ir aiškiai nereikalaus pačios moterys.
