Mano manymu, tiksliausiai netikėtą Vyriausybės vadovo reitingų augimo kreivę pakomentavo buvęs premjeras A. Šleževičius: A. Butkevičius populiarus, nes kalba paprasta, žmonėms suprantama kalba. Papildyčiau - ir kitokiu tonu, negu girdėjome pastaruosius kelerius metus iš valstybės vadovų ar Seimo narių lūpų – rėksmingo, ironiško, įsakmaus arba pamokslaujančio.
A. Butkevičiui pasisekė per palyginti trumpą laiką uždarą ir kartais netgi atšiaurų A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės bendravimo stilių su žmonėmis pakeisti atviru ir bendraujančiu.
A. Kubiliaus kalbos stilius tiesiog sakyte sakė – galvokite apie mane ką norite, stumkite į pačių nepopuliariausių politikų gretas, aš vis tiek darysiu tai, ką esu sumanęs. Žmonių nuomonė – man nė motais.
Visiškai nenustebau po šimtadienio proga Seime pasisakiusio A. Butkevičiaus išgirdęs ironišką A. Kubiliaus repliką apie viešą šimto dienų Vyriausybės darbų ir planų pristatymą kaip visaliaudinę šventę, kuriai dar trūksta už Seimo sienų visaliaudinio mitingo.
Kandus kalbėjimas ir terminų su aiškiomis aliuzijomis į praeitį parinkimas liudija ne tik užslėptą pavydą A. Butkevičiaus reitingams, bet ir tai, kad buvęs premjeras tos liaudies paprasčiausiai nemėgsta. Ir tikriausiai ne nuo tos dienos, kai liaudis dėl netikėtos mokesčių reformos daužė Seimo langus.
Tautos ir liaudies – dviejų Lietuvų skirstymas yra dešiniųjų tradicija jau nuo pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės dienų, tradicija, kuri konservatorių kandžiuose, ironiškuose pasisakymuose bei tekstuose gyvuoja iki šių dienų.
Konservatoriai mėgsta didžiąją politiką, stovi valstybės sargyboje, kuria ateities vizijas ir siūlo grandiozinius projektus, bet su žmonėmis šiomis didingomis temomis kalbėti nemėgsta ir netgi nejaučia tokio poreikio.
Jų įsitikinimu menkas žmonių išmanymas tokiuose projektuose, kaip atominė elektrinė, yra jų pačių problema. Konservatorių politiko idealas - užsispyręs, neperkalbamas, kieto būdo ir tokios pat kalbėjimo manieros. Kur šiuo metu toks idealas sėdi – manau, jau žino ir vaikas.
Modernios socialinės psichologijos kūrėjas Kurtas Lewinas (1890-1947 m.), iš fašistuojančios Vokietijos pasitraukęs į JAV, skyrė tris lyderystės stilius: autoritarinį, demokratinį ir anarchistinį. Kadangi Lietuvoje lyderystės tema yra populiari, verta šiuo skirstymu pasidomėti detaliau.
Autoritarinį stilių mokslininkas formos ir turinio požiūriu apibūdina taip: dalykiniai, trumpi nurodymai; draudimai be nuolaidžiavimų, su grasinimu; ryškus kalbėjimas, nemalonus tonas; pagyrimas ar peikimas – subjektyvūs; į emocijas neatsižvelgiama; sprendimų demonstracija; lyderis dažniausiai – už grupės ribų; veiksmai planuojami iš anksto ir visa apimtimi; numatomi tik artimiausi tikslai; vadovo balsas – lemiamas.
Demokratinis stilius: instrukcijos pateikiamos pasiūlymų forma; kalba ne sausa, tonas draugiškas; pagyrimas ar papeikimas – su patarimais; nurodymai ir draudimai lydimi diskusijomis; lyderis jaučiasi grupės viduje; veiksmai planuojami ne iš anksto, bet grupėje; už rezultatus atsako visi; veiksmai ne tik siūlomi, bet ir aptariami.
Anarchistinis stilius: kalbos tonas sąlyginis, visuotinai priimtinas; nėra nei gyrimų, nei peikimo; jokio bendradarbiavimo grupės viduje; lyderis jaučiasi dažniau esąs grupės išorėje; veikla grupėje vyksta savaime; lyderis neteikia jokių nurodymų; veiksmus apsprendžia paskiri individų interesai.
K. Lewinas šios klasifikacijos nesiejo su politinėmis pažiūromis, per daugelį metų modifikavosi ir lyderystės teorija, tačiau, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad „kietos rankos“ politikos šalininkai visada simpatizuoja autoritarinio vadovavimo stiliui.
Autoritarizmas nėra jau praeitis. Rusijos mokslininkė, psichologė ir kultūrų tyrinėtoja Elena Kornejeva parašė solidžią dabartinės, putiniškos, Rusijos psichologinę studiją „Putino karalystė. Neostalinizmas tautos prašymu“. Autorė įsitikinusi, kad dabartinėje Rusijoje vėl pradeda dominuoti autoritarinė asmenybė, būdinga politikams ir eiliniams žmonėms, t. y. socialinis charakteris su konformizmo ir nusilenkimo jėgai bruožais.
Diktatoriai, kaip žinome, laikosi ir padedami nesavarankiškai mąstančios visuomenės. Pastaraisiais metais atrodė, kad ir Lietuvoje vyksta panašūs procesai kaip ir Rusijoje. Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė yra autoritarinio stiliaus vadovė. Būtent dėl šios savybės ją remia palyginti daug žmonių, konservatoriai bei „Tvarkos ir teisingumo“ partija.
Tačiau staigus premjero A. Butkevičiaus reitingų šuolis rodo, kad Lietuvos visuomenėje vyksta sudėtingesni procesai, negu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.
A. Butkevičius pretenduoja į demokratinio stiliaus vadovus. Įsakmus, retai argumentuotas, o užsienio politikoje ir visiškai neaiškinamas prezidentės kalbėjimas ir juo labiau – konservatorių arogancija pradeda nusibosti, ir vis daugiau žmonių renkasi paprastesnį ir nuoširdesnį politikų bendravimą su visuomene, negu iki šiol buvo.
Tai yra didžiulis iššūkis ir TS-LKD partijai. Ypač prieš artėjančius partijos pirmininko rinkimus. Kita vertus, dar nežinia, kiek ilgai naujas politinis vėjas išsilaikys ir socialdemokratų gretose, ar priartėjus lemiamų sprendimų, kurie vis atidėliojami, metui, nebus vėl paleistas politinis buldozeris ir dar ketverius metus lauksime naujo demokratijos pranašo.
