Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčios klebonas salezietis iš Italijos Alessandro Barelli sako, kad, priešingai nei apsišaukėliai stebukladariai, Jėzus įrodė savo dieviškumą, jis vienintelis padarė tai, kas kitiems iki šiol neįmanoma.
- Ką Velykos reiškia tikintiesiems? Kokia tai šventė? - lrytas.lt paklausė A. Barelli.
- Tikintiesiems Velykos yra didžiausia liturginių metų šventė. Per Velykas minime Kristaus prisikėlimą. Kodėl tai kertinis akmuo, ant kurio pastatytas mūsų tikėjimas?
Šv. Paulius pripažino – jei Kristus nėra prisikėlęs, mūsų tikėjimas yra tuščias. Tai yra didžiausias Jėzaus stebuklas, nes padarytas ne kitam žmogui, bet sau. Iki šiol nė vienas žmogus nėra prisikėlęs. Buvo prikeltųjų, bet prisikėlusių – vienintelis Jėzus.
Tikėjimas prisikėlimu yra riba tarp tikėjimo ir netikėjimo. Jėzus prisistato ne kaip gyvenimo mokytojas, filosofas ar laimės kelio išradėjas. Jis prisistato kaip Dievo Sūnus, kaip Išganytojas, kuris prisiėmė žmogaus kaltybę.
Bet kas gali prisistatyti, kaip nori. Tačiau paskui reikia savo žodžius įrodyti. Jėzus įrodė, kad yra ne tik žmogus, bet ir Dievas. Jo apreiškimas apie Dievą yra teisingas, nes jis laimėjo prieš mirtį.
Krikščionims Velykos yra didžiulė pergalė. Krikščionys – tai žmonės, kurie pripažįsta, kad Jėzaus žodžiai yra tiesa. Krikščionys džiaugiasi dėl prisikėlimo, nes Jėzus yra mistinio kūno galva, o mes – jo nariai. Kur yra mūsų galva, ten ir mes. Jėzus prisikėlė, Jis yra amžinybėje, kartu su juo – ir visi, kurie jį priima. Tai yra mūsų pašaukimas ir likimas. Todėl krikščionis negali nešvęsti pergalės prieš mirtį, prieš blogį, prieš nuodėmę.
- Kaip Velykas švęsti siūlytumėte netikintiems?
- Tiems, kurie nenori prisiartinti prie tikėjimo, Velykos yra pavasario, gamtos atsinaujinimo šventė. Žmogus, atviras tiesai, gali rimčiau mąstyti apie religijos prasmę. Pasaulyje daug religijų, filosofijų, visos pristato kelią į laimę, į žmogaus gyvenimo prasmę.
Kuo krikščionybė skiriasi nuo kitų? Krikščionybė yra pasiūlyta paties Dievo. Dievas parodo save. Jis ateina ieškoti žmogaus, nusižemina iki žmogaus. Daug kitų religijų, ypač iš Rytų, siūlo kelią, kaip žmogui pačiam apsivalyti ir artintis prie Dievo.
Jėzaus pasiūlymas yra kitoks. Be abejo, svarbi žmogaus veikla, ką jis daro, kad prisiartintų prie Dievo. Bet mums tai yra kaip atsakymas į Dievo veiksmą – į Dievo pasilenkimą prie žmogaus.
Dievas matė tą didelę atskirtį tarp žmogaus ir išganymo, matė, kad žmogus vienas nesugebės išsivaduoti iš savo nuodėmių. Dėl to pats Dievas artinasi prie žmogaus, apsireiškia per Jėzų.
Netikintieji, kurie ieško tiesos, gali atpažinti Dievo kreipimąsi į žmogų. Jaučiame, kad Dievas eina ieškoti mūsų, priima mus tokius, kokie esame. Matome savo silpnybes, netinkamumą, bet tai - ne kliūtis. Dievo kvietimas yra vieta priimti tikėjimą.
Jei nepriimame Jėzaus, Jo aukos už mus, negalėsime iki galo suprasti Velykų prasmės. Bet jei turime atvirą širdį, atrasime, kad Jėzus atėjo ir dėl manęs. Jėzus siūlo save ne vien išrinktiesiems, bet visiems. Reikia žengti tikėjimo žingsnelį – priimti Jėzų.
- Ko gero, paprasčiausias žingsnis į tikėjimą – tai žingsnis per bažnyčios slenkstį – į mišias, bendruomenę?
- Tikėjimas be krikščioniško gyvenimo tuščias. Tai – tik geras noras. Tikiu Dievą, bet nepraktikuoju. Ką tai reiškia? Tavo tikėjimas tarsi sušaldytas. O praktikuoti - tai įvykdyti Dievo nurodytus darbus, kurie daro tikėjimą gyvybingesnį. Kokie tie darbai? Asmeniniai - malda, geri darbai artimui ir bendruomeniniai - sakramentai - dalyvauti mišiose, atlikti išpažintį.
Kartu visa tai neturėtų būti kaip salelė, atskirta nuo bendro gyvenimo. Neužtenka nueiti vieną kartą per metus į mišias, kad jaustum Dievo artumą. Neužtenka vieną kartą atlikti išpažintį, kad Dievas veiktų galingai. Taip, jis veikia, bet tu nebūtinai jausi - jei tavo gyvenimas nėra įsišaknijęs krikščionybėje, Dievo veikimas neturės reikšmingesnės įtakos.
Kvietimas eiti į mišias galioja visiems. Tai turėtų būti pirmas žingsnis, bet ne vienintelis. Ėjau į mišias per Kalėdas ir per Velykas. Ar to užtenka? Tikrai ne. Ar Jėzus randa vietą tavo širdyje ir tavo tvarkaraštyje? Kai tu įsileidi Jėzų, nėra taip, kad įleidi jį vienam centimetrui. Arba jį įleidi, arba ne. Jėzus nori iki tvirto ryšio, o ne tik trumpo tavo skambučio.
- Kada jūs pradėjote švęsti Velykas?
- Italijoje, Turine, kur augau, Velykų tradicijos yra šiek tiek kitokios nei Lietuvoje, bet ir ten jas švenčiame. Ten šventės pavadinimas išreiškia didesnį ryšį su tikėjimu. Itališkai Velykos yra Pasqua. Iš hebrajų kalbos išvertus tai reiškia perėjimą. Tai užuomina į Kristaus prisikėlimą.
Nuo tada, kai buvau mažas vaikas, laukdavau Velykų. Tradiciškai gaudavome didelius šokoladinius kiaušinius su siurprizu viduje. Stengdavomės būti geresni, žinojome, kad artinasi Velykos, kad turime labiau patikti Jėzui.
Kartais eidavom į velyknakčio mišias šeštadienį. Kartais - į mišias sekmadienio ryte. Grįždami nusipirkdavome išskirtinį ženklą ant stalo – gėlių ar marcipaninių avinėlių. Sėsdavome prie stalo su artimiausiais. Giminės dažniau susirinkdavo per Kalėdas.
Antra Velykų diena yra pasivaikščiojimų, pasivažinėjimų, ekskursijų diena. Iškylos, arba Angelo, pirmadienis. Tai daugiau susiję su geru oru - pas mus pavasaris kiek šiltesnis nei Lietuvoje.
- Metus kunigavote Italijoje, penkiolika – Lietuvoje. Kuo lietuvių Velykos skiriasi nuo itališkų?
- Nenoriu vertinti, ar viena tradicija geresnė už kitą. Kiekviena tauta turi savų tradicijų, jos atsiranda dėl skirtingos istorijos.
Viena Lietuvos visuomenės dalis – kas daugiau, kas mažiau, laiko save Bažnyčios dalimi. Velykos jiems yra proga atgaivinti ryšį su Dievu. Yra daug žmonių, kurie dalyvauja Didžiosios Savaitės pamaldose.
Džiugina, kad prieš Velykas labai daug žmonių išgirsta sąžinės kvietimą susitaikyti su Jėzumi – atlikti velykinę išpažintį. Matau, kaip abejingai prisiartinę prie Jėzaus, žmonės per Velykas patiria didžiulį atsinaujinimo džiaugsmą.
Kita lietuvių tradicija - prašyti palaiminimo maistui ant Velykų stalo. Ji kyla iš geros širdies. Žmonės nori jausti Dievo artumą ir savo namuose, ne tik bažnyčioje.
Kita visuomenės dalis abejingiau žiūri į religinę Velykų prasmę. Vienas kitas tikėjimą atmeta sąmoningai, kiti - tiesiog nežino apie jį nieko. Jiems Velykos susijusios su gamta. Girdime šaukiant „Velykos!“ parduotuvėse, per akcijas, sveikinimuose, bet iš tikrųjų, kas yra už tų dalykų, ką jie švenčia, aš nelabai žinau.
Kai einame į spaudos kioską pasirinkti sveikinimo atviruko, kiek matome prisikėlusi Jėzaus paveiksliukų, o kiek kiškučių ir margučių? Margutis nuo seno buvo prisikėlimo simbolis – iš jo išsirita viščiukas. Tačiau jei atskiri jį nuo religinės prasmės, tas margutis yra nebe simbolis, o tikslas. Bet ką margutis gali pakeisti tavo gyvenime?
- Ko palinkėtumėte žmonėms Velykų proga?
- Tikintiesiems linkiu jausti vis daugiau Kristaus artumo. Įsivaizduokite senovinius sraigtinius laiptus, kuriais lipi ir vis atsiduri toje pačioje vietoje, tik šiek tiek aukščiau. Kasmet švęsti Velykas – tai grįžti ir grįžti prie prisikėlimo paslapties, bet kasmet būti jau šiek tiek atnaujintam Kristaus malonės.
Linkiu, kad būtų vis daugiau vilties ir džiaugsmo, nes Jėzus laimėjo prieš mirtį.
Netikintiesiems linkiu ieškoti tiesos, išsilaisvinimo nuo mūsų ydų. Kad vieną dieną tą laisvę ir tiesą atrastų atėję pas vienintelį, kuris jas turi, - Jėzų.
- Ko Velykų proga palinkėtumėte sau?
- Kad nepaisydmas darbo ir nuovargio dėl tarnystės Bažnyčiai, Dievui ir žmonėms, sugebėčiau ir aš asmeniškai džiaugtis Kristaus prisikėlimu. Kad prisikėlimas duotų vaisių pirmiausia man pačiam.
