- Kodėl savo pirmajam filmui pasirinkote emigrantų temą?
- Todėl, kad mano draugai jau 10 metų yra išvykę – juos esu praradęs. Todėl, kad mano aktorių, su kuriais dirbau, tėvai dirba emigracijoje. Todėl, kad šiandien turbūt kiekvienam emigracijos kvapas yra nuolat juntamas – ar draugas, ar artimas žmogus, ar šeimos narys yra išvykęs. Mes turime su jais bendrauti tik per „Skype“.
Tai labai svarbus Lietuvai klausimas. Filme jį nagrinėju ne iš ekonominės pusės. Man svarbiausia tai, kad jauni žmonės, paaugliai neturi teisės ką nors spręsti. Kai tėvai išvažiuoja, juos tiesiog išplėšia iš Lietuvos. Jie yra priversti emigruoti, palikti visas savo svajones, viltis, savo gyvenimus, nors patys nemato visai jokios būtinybės išvažiuoti. Jie turi puikų gyvenimą, draugų, nuotykių. Lietuvoje jiems yra labai gerai. Bet kai tėvai priima sprendimą, jie iš Lietuvos išplėšiami, sudraskomos jų širdys, meilė, visas gyvenimas.
- Kaip kūrėjas slapta viliatės, kad filmas pristabdys emigracijos mastus, privers tėvus susimąstyti prieš žengiant tokį žingsnį?
- Jeigu kas nors, pasižiūrėjęs mano filmą, neišvažiuos – be abejonės, aš džiaugsiuosi. Bet filmo užduotis nėra stabdyti emigraciją ar smerkti. Tikrai nesmerkiu emigrantų, kurie išvažiavo, puikiai gyvena užsienyje.
Kai kurie jų turbūt net didesni lietuviai, negu mes – jie myli Lietuvą, grįžta čia su džiaugsmu. Yra taip, kaip yra - deja, dabar Lietuvos tokia padėtis, kad mes turime trauktis ne savo noru.
Tiesiog norisi atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį širdžiai, dvasiai daro emigracija.
- Jūsų filmas sukėlė nemažą šurmulį. Ar tikėjotės tokios didelės reakcijos?
- Tikrai didelį. Galvojome, kad šiek tiek ramiau viskas bus. Bet kuo toliau keliavom, tuo aiškiau darėsi, kad vis dėlto ramiai nepraeisim. Tema – ne šiaip kokia nors jaunų žmonių meilės istorija. Emigracija mums visiems – labai intymi ir emocinga tema. Neišvengiamai žmonės norės pamatyti tą filmą. Dabar suprantu, kad tema, kurią paliečiau, labai atsakinga. Aš jaučiuosi atsakingas, pristatau mūsų, Lietuvos veidą.
- Ar nesunku buvo dirbti su neprofesionaliais aktoriais?
- Jie moksleiviai, vienuoliktokai – negali dar būti profesionalai. Dirbti buvo nesunku, nes jie yra mano aktoriai. Su jais esu dirbęs po penkerius, ketverius metus. Pagal šitą medžiagą esame pastatę spektaklį „Emigrantai“.
Savo mieste Rokiškyje surinkome 12 pilnų salių po 500 žmonių – buvo antplūdžiai. Žmonės važiavo iš aplinkinių rajonų. Ir Vilniuje du kartus rodėme – visur, kur rodėme „Emigrantus“, mus lydėjo minios žiūrovų ir aplodismentai atsistojus. Žmonės nuoširdžiai dėkodavo, prieidavo, apsikabindavo, išliedavo jausmus, sakydavo, kad tai tikrai juos paliečia. Todėl ir kilo įkvėpimas pernešti šitą medžiagą į kiną.
- Rokiškėnai dabar labai džiaugiasi filmo pasirodymu?
- Manau, kad taip. Kiek buvo sveikinimų, atsiliepimų – matau, kad jie didžiuojasi, kad Rokiškis irgi gavo galimybę įeiti į Lietuvos kino istoriją. Juk beveik visi filmai kuriami vilniečių. O dabar taip išėjo, kad išlindome mes iš mažo miestelio.
- Ar brangiai kainavo sukurti filmą?
- Man asmeniškai – beprotiškai brangiai, apie 200 tūkst. litų. Aš praktiškai vienas šitą filmą finansavau. Didelių rėmėjų neturėjau. Esu įklimpęs į dideles skolas ir nežinau, kada jas padengsiu. Turbūt nepadengsiu niekada, nes iš kino teatrų kūrėjui grįžta labai mažas pelno procentas.
- Kokie įspūdžiai po premjeros? Kokios žiūrovų reakcijos?
- Žmonės vakar labai verkė. Ir labai juokėsi. Salė kvėpavo. Visą filmą jie buvo kartu, ir tai labai jautėsi. Ir išsijuokė, ir išsiverkė, ir pajuto. Niekas neskubėjo skirstytis, nebėgo po filmo.
- Filmo žanras – drama, bet turbūt nemažai ir humoro įpinta?
- Per humorą suaštrėja pati drama, kai į visa tai žiūrima su šiokia tokia ironija. Apskritai lietuviški filmai dažniausiai būna gana niūrūs. Tik pastaruoju metu linkstama į šviesesnę pusę.
- Tai vis dėlto pabaiga laiminga ar ne?
- Pamatysime kine. Negaliu atskleisti pabaigos, nes tada bus neverta eiti į filmą.
