Mūsų žmonės savo mirčiai ruošiasi keistokai. Vieni, normalesni, rašo testamentus, kuriuose nurodo, ką kam paliks ir su kokiomis išlygomis. Dažniausiai tai yra įpareigojimai rūpintis jais ne tik iki mirties, bet ir po mirties: statyti antkapius, paminklinius akmenis (kartais net parodo kokius), prižiūrėti kapavietes, aukoti už juos mišias. Jie pririša gyvuosius. Jie negali išeiti iš šio gyvenimo, palikdami gyvenimą gyviesiems.
Yra dar vienas testamentas. Ne turto, tačiau toks testamentas neįkainojamas tuo, kad kitam žmogui gali sugrąžinti sveikatą, padovanoti naują gyvenimą, nepadarydamas žalos išeinančiajam. Tai yra organų donorystė. Tokį testamentą paliko ir kitiems gyvenimą padovanojo neseniai į anapilį išėjusi Irena Matijošaitienė. Jos mirtis įgijo kilnią prasmę.
Tik kaip tuomet dėl Paskutiniojo Teismo dienos, kai „kūnas kelsis iš mirusiųjų“? Kas gi norės keltis be širdies, plaučių ar akies? Garbaus amžiaus žmonės paprastai taip ir mąsto.
Teko kalbėti ne su vienu pas Dievulį besirengiančiu ir žemiškuosius reikalus baigiančiu senoliu. Jie tikėjo, kad iš mirusiųjų kelsis jauni, sveiki ir gražūs. Todėl negali būti net kalbos apie tai, kad kas nors paimtų kokį jų organą sergančiam žmogui. Tikriausiai, kažkas negerai su mūsų poteriais.
Bažnyčia, mokydama artimą mylėti kaip ir save patį, negali juk bauginti kūno be organų prisikėlimu.
Sulaukę brandaus amžiaus žmonės paprastai pradeda planuoti savo laidotuves – ieško vietos kapinėse: jeigu jos dar nenusiperka, tai bent jau vaikams nurodo, kur norėtų būti palaidoti, kaip reiktų įrengti kapavietę.
Neseniai kilo skandalas paaiškėjus, kad senosiose Kretingos kapinėse, esančiose pačiame miesto centre, pilna kapaviečių, kuriose niekas nepalaidotas, bet vieta konkrečiam žmogui jau užimta. Tai rodė užrašai antkapinėse lentose: vardai ir pavardės bei gimimo datos jau iškalti. Toks pusfabrikatis – įrašei mirties datą ir atlikta.
Tiesa, yra vienas nepatogumas. Jeigu kapavietė nusiperkama per anksti, tenka pačiam ją prižiūrėti. Keistas jausmas. Toks pat keistas, kaip ir turėtų būti žiūrint į savo įkapes. Ne viena garbaus amžiaus moteris savo vaikams nurodo, kaip turėtų būti aprengta mirusi. Net pagąsdina „iš karsto atsikelsianti“, jeigu nebus paisoma jos valios: tik nurodytos spalvos skarelė ir suknelė, tik tokie, o ne kitokie apatiniai.
Daugumai tautiečių tai yra priimtina ir suvokiama, nes taip visada buvo, taip ir turi būti. Ir koks siaubas, jeigu artimo žmogaus mirtis visai iš galvos pradangina ir aprangos spalvas, ir pasimiršta kur padėtos neretai jau pasiūdintos įkapės.
Tai, kad Kėdainiuose atidarytas pirmasis Lietuvoje krematoriumas, yra viena geresnių pastarojo meto žinių. Ir teikianti vilties, kad žmonės išsivaduos iš baudžiavos, kurią velka kapinėse, vos į anapilį pasitraukus artimam žmogui.
Lietuvoje kapinės primena darželius, į kuriuos traukia moterys, dažniausiai garbaus amžiaus, pasiėmusios laistytuvus, grėblius ir visus kitus įrankius, kurie paprastai naudojama darže.
Moterys bėdoja nesulaukusios lietaus, nes teks vakare eiti laistyti kapavietės. Bėdoja įsivyravus drėgnam ir šiltam orui, nes daugiau želia, daugiau tenka ravėti. Bėdoja nukritus lapams, nes reikia sugrėbti lapus.
Lygiai taip pat moterys rūpinasi savo daržais ir darželiais. Tačiau išgirdusios apie krematoriumą ir kolumbariumą, jos šaukiasi dangaus: kaip Paskutiniojo Teismo dieną reikės prieš Aukščiausiąjį stoti?
Nepriimtina mūsų žmonėms ir laidoti pievutėje, t.y., pastatyti akmenį ar nedidelį antkapinį paminklą, gal suoliuką, kad atėjus būtų galima atsisėsti ir tiesiog pabūti su mirusiuoju, su mintimis apie jį. Tačiau – kaip laipiosi ant mirusiojo, nors ir giliai po žeme pakasto kūno. Todėl privaloma tvarka įrengiamas ir antkapis, kuris neišvengiamai susijęs su darželiu.
Piršte peršasi išvada – jeigu kapinėse neįrengi darželio, neravi jo, nelaistai, vadinasi esi blogas žmogus, nemylėjai, negerbei savo artimojo, išėjusio į anapilį. Bet tokių nesusipratėlių, laimei, vis daugėja.
Vienas anekdotų tvirtina, kad paskutinė žmona būtinai turi būti lietuvė, nes lietuvės geriausiai prižiūri kapavietes. Gal ateis laikas ir anekdotas bus perpasakojamas kitaip, lietuvė nebebus kandidatė tik į paskutines žmonas.
Bene pirmoji moteris, viešai pasipriešinusi laidojimo tradicijoms, buvo Galina Dauguvietytė – aktorė, režisierė, knygos „Perpetum mobile“ autorė.
Ji pareiškė, kad mirusią turi ne šarvoti, o suvynioti į paklodę ir sudeginti, t.y. kremuoti. Ir neieškoti urnai vietos – pelenai turi būti išbarstyti. Tai buvo ir tebėra iššūkis dievobaimingai Lietuvai. Šaliai, kuriai šventas dalykas yra gedėti prie karsto bent pusantros paros, nepaisant to, kad gyvybės netekęs kūnas pradeda gesti skleisdamas specifinį kvapą. Ar to nusipelnė mūsų artimieji ir mes patys?
Kai sūnui pasakiau, jog noriu būti kremuota – be jokio mirusio kūno laikymo karste, kad artimieji galėtų atsisveikinti, pasėdėti prie mano lavono, – mano suaugęs vaikas aiškiai sunerimo. Ką jam pasakytų giminaičiai?
Teko pažadėti, kad apie tokią savo valią pati visuotinai paskelbsiu ir atlaikysiu pasmerkimo bangą. Per kelerius metus, matyt, giminaičiai jau bus susitaikę su mintimi, kad noriu išeiti iš šio pasaulio „kaip nė vienas normalus žmogus“.
Tik pagalvokime apie savo vaikus ar artimuosius. Jeigu juos tikrai nesavanaudiškai mylime, kam jiems „uždėti kuprą“ – pririšti prie kapinių. Te prisiminimas apie išėjusiuosius bus lengvas ir malonus, be rūpesčio apie tai, kad netrukus nutirps sniegas ir reikės tvarkyti kapavietes.
Pastaruoju metu ne vienoje šeimoje bandoma įvesti naują, kitokią laidotuvių tradiciją. Kviesdami į laidotuves, mirusiojo artimieji paprašo, kad vietoj vainikų ar krepšelių žmonės atneštų gėlių, kartais net nurodo, kad tai galėtų būti vienas žiedas.
Ir būtinai atsiranda ne vienas, ypač vyresnio amžiaus ar iš provincijos atvykęs giminaitis, kuris vis tiek atitempia už save patį didesnį vainiką. Nes juk kažkaip nepatogu, nepriimta, jis gi ne vargeta koks.
Tik toks dosnumas, didžiadvasiškumas, neva pagarba mirusiajam atsigręžia prieš likusius gyvuosius. Tikrai kiekviena lietuviška šeima žino, ką tai reiškia.
Garbaus amžiaus našlės arba našliai netrukus skambina giminaičiams, draugams ir artimiesiems, kad kas nors susimylėtų ir padėtų nutempti kalną nuvytusių, lietaus permirktų, todėl dar sunkesnių vainikų, krepšelių, gėlių. Mirusysis ne savo valia paliko ne tik gedinčią našlę ar našlį, bet ir nelengvą fizinį darbą.
Rusų nacionaliniai ypatumai dažnai tapatinami su gebėjimu išgerti neįprastai daug alkoholio. Nejaugi mūsų nacionaliniu ypatumu tapo gebėjimas apsirūpinti mirčiai dar gyvam esant?
