Jau dvi savaitės beveik kasdien savo mažame namelyje Laukininkų kaime (Varėnos r.) svečių sulaukia kovo 11-ąją šimtamete tapusi Bronislava Slipkauskienė. Vien atžalų moteris turi pusšimtį – 3 dukteris, 14 vaikaičių, 20 provaikaičių, 13 proprovaikaičių.
Kitą dieną – kovo 12-ąją tokį pat jubiliejų šventusi Verstaminų kaime (Lazdijų r.) pas dukterį Ireną gyvenanti Domininka Petrauskienė-Pilvelienė užaugino 4 dukras, susilaukė 6 vaikaičių ir 4 provaikaičių.
Jos brolio Jurgio Baliučio, politinio kalinio, tremtyje sukūrusio šeimą, sūnus Fiodoras ir duktė Onutė tokia proga pas tetą atvyko net iš Kazachstano.
Abi šimtametės džiaugėsi, kad joms svarbiausia buvo ne turtai, o šeima. Abi jos tikina, kad nesigviešiant turtų gyvenimas būna ramesnis, taigi – ir ilgesnis.
Stebisi vaikaičių skundais
Neslėpdama džiaugsmo, kad artimieji, pažįstami ir net valdžios atstovai nepamiršo pasveikinti gražios sukakties proga, B. Slipkauskienė visiems linkėjo būti tokiems pat laimingiems ir sveikiems kaip ji.
„Gal aš kokia geležinė ir dar šimtą metų gyvensiu. Tai nepamirškit manęs aplankyti”, – išlydėdama svečius šmaikštavo senolė.
Girdėdama dukterų ar vaikaičių skundus dėl sveikatos B. Slipkauskienė stebisi, kaip šioms vis kas nors sopa, o jai pačiai nieko – tik galvoje kartais ūžia.
Skaudžiausius išgyvenimus ši dzūkė patyrė prieš devyniolika metų palaidojusi vyrą Petrą ir dar dvejais metais anksčiau vienintelį sūnų Zigmą.
Valgo saikingai
Šimtametė mano, jog sveikai sulaukti tokio amžiaus jai padėjo linksmas būdas ir sugebėjimas niekada nepersivalgyti.
Buvusi gabi audėja ir verpėja visas savo atžalas ir tolimesnius giminaičius yra apdovanojusi gražiomis lovatiesėmis, rankšluosčiais, staltiesėmis.
Ji tebegyvena viena savo mažoje trobelėje. Bet ją nuolat lanko tame pačiame kaime įsikūrusi duktė Ona.
„Kiek Dzievulis davė, ciek ir užteks”, – gražia dzūkiška šneka dažnai kartoja B. Slipkauskienė.
Dukart tapo našle
Vainiūnų kaime gimusi ir 70 metų čia pragyvenusi D. Petrauskienė-Pilvelienė taip pat buvo šauni audėja, labai mėgo megzti, nerti, siuvinėti.
Ji mano, jog visus savo rankdarbius sudėjusi į vieną vietą pilną sunkvežimį prikrautų.
Moteris apgailestauja, kad akys labai nusilpo, bet labai užsimaniusi servetėlę neria iš atminties.
Ji tikina, kad negalėtų gyventi be gėlių, kurios žydi darželyje ir kambariuose. Todėl gimtadienio šventėje labiausiai džiaugėsi iš artimųjų gavusi šimtą rožių.
Su vyru Juozu prieš karą susilaukusi dukters netrukus liko vieniša – traukiantis frontui vokiečiai jį išsivarė. Taip ir dingo be žinios.
Antrą kartą Domininka ištekėjo už kaimyno Prano, darbštuolio ir nagingo staliaus. Gimė dar trys dukterys. Tačiau vyras staiga mirė, kai jaunylei buvo tik dešimt metų.
Antrą kartą našle likusiai moteriai su keturiomis dukromis pragyventi padėjo artimieji, kaimynai.
Per ilgą gyvenimą D. Petrauskienė-Pilvelienė įsitikino, jog žmogui svarbiausia nepasijusti vienišam, kad įveiktum visas bėdas ir galėtum džiaugtis kiekviena diena.
