Tačiau tiesioginės išmokos žemdirbius jau supjudė. Gyvulių augintojai kaltina, kad juos išdavė valdžiai pataikaujantys grūdininkai.
„Matyt, bylinėsimės vieni”, – Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijų prezidentas Jeronimas Kraujelis pakilnojo dokumentų šūsnį.
Briuselis šiemet nurodė sumažinti tiesiogines išmokas tiems ūkiams, kuriems jos viršija 5000 eurų (17 264 litus).
Tai labiausiai kirto gyvulių augintojams, nors Žemės ūkio ministerija siekia remti būtent gyvulininkystę.
ES senbuvėse parama žemdirbiams mokama tik iš ES lėšų, o naujosios narės iki šiol galėdavo skirti išmokų iš nacionalinio biudžeto. Mat Briuselis anksčiau nesutiko mokėti visos paramos naujųjų šalių žemdirbiams ir nustatė pereinamąjį laikotarpį.
Šįmet šis laikotarpis baigiasi, tad nuo 2014-ųjų nacionalinių išmokų nebeliks. Tačiau ir Briuselio parama Lietuvos žemdirbiams sudarys vos pusę ES išmokų vidurkio.
– Kodėl javus auginantiems ūkininkams nerūpi, bus nacionalinės išmokos ar ne? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo J. Kraujelio.
– ES tiesioginės išmokos yra mokamos už deklaruotų pasėlių plotus, tad visiškai nesvarbu, ar ūkininkas augina gyvulius, ar ne. Augalininkystei buvo skiriama labai nedaug nacionalinių išmokų – tik už linus ir baltyminius augalus.
Tačiau jos buvo skiriamos paremti ūkius, kurie augina galvijus ar verčiasi pienininkyste. Buvo mokama už mėsinius galvijus, ėriavedes, pieną.
Todėl daugumai augalininkystės ūkių tai nerūpi. Grūdų augintojus vienijanti Lietuvos ūkininkų sąjunga perėjo į valdžios, kuri pritarė nurodymui mažinti nacionalines išmokas, pusę.
Tačiau gyvulių augintojai yra didžiausi grūdų pirkėjai, todėl grūdininkų pozicija – trumparegiška.
– Kodėl Europos Komisija įpareigojo sumažinti nacionalines išmokas jau dabar?
– Toks reikalavimas – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Juk Stojimo į Europos Sąjungą sutartyje numatyta, kad parama nebus klibinama iki pat 2013-ųjų pabaigos.
Komisijos argumentai prasilenkia su aritmetika. Viską suskaičiavus pagal jos siūlomą formulę, daugumai stambių pieno ir galvijininkystės ūkių, milijonus litų investavusių į gamybą, parama sumažėja perpus, o kai kuriems jos visai nelieka.
Paprastas pavyzdys. Vienam ūkių apskaičiuota 1,016 mln. litų ES tiesioginių išmokų.
Už kiekvieną toną pieno turėtų būti sumokėta po 70 litų nacionalinių išmokų, tad per metus – 88 tūkst. litų. Iš viso šis ūkis turi gauti 1,104 mln. litų.
Pagal naują tvarką, iš šios sumos reikia atimti 17 264 litus ir likusią ES paramą sumažinti 10 proc. Vadinasi, reikia atimti 107 tūkst. litų paramos.
Tačiau šie pinigai turi būti nukirpti tik iš nacionalinių išmokų – iš tų 88 tūkst. litų. Vadinasi, ūkis už pieną iš biudžeto negaus nė cento.
Tokių ūkių, kurie už pieną negaus jokios paramos arba vietoj už toną žadėtų 70 litų sulauks tik 10–50, Lietuvoje yra keletas tūkstančių. Koks šio sumanymo tikslas, neįmanoma suprasti.
Mes siūlome nacionalines išmokas pienininkystės ūkiams sumažinti ne daugiau kaip 10 proc. ir taip išsaugoti jiems nors minimalią paramą.
– Atrodo, kad pieno ūkiuose teka aukso upės, nes paramos jie gauna milijonus. Kodėl ūkininkai skundžiasi, kad vos vos išsilaiko?
– Žemės ūkio bendrovės, kurios verčiasi gyvulininkyste, kaime yra didžiausi darbdaviai. Vidutiniškai tokiame ūkyje kiekvienam dirbančiam žmogui tenka apie 27 hektarus žemės. Todėl didžioji paramos dalis mokesčių pavidalu grįžta į valstybės biudžetą.
Pavyzdžiui, už hektarą žemės ES tiesioginės išmokos pernai sudarė 407 litus. Mokesčių nuo vieno hektaro sumokėta 368 litai.
– Ar Lietuvos žemdirbiams užteks drąsos kreiptis dėl išmokų į Europos teisingumo teismą?
– Sudaryta darbo grupė, kuri aiškinasi, kokį bylinėjimosi būdą reikėtų pasirinkti ir kiek tai kainuos.
Tačiau kol Žemės ūkio ministerija neapsisprendė, pritars ar ne mūsų siūlomai išmokų mažinimo schemai, su teisininkais dar bendraujame tik telefonu.
Lietuvos ūkininkai – suskaldyti. Grūdų augintojai jau nusispjovė į mažinamas nacionalines išmokas, o pieno ir mėsinių galvijų ūkių savininkai ketina dėl jų pasigrumti net ir teismuose.
