Aš įsivaizduoju, kad Pranciškus man tarnaus. Tikrai. Melsis už visus, kartu ir už mane, už mūsų visų nuodėmes. Šito, žinoma, nereikalaučiau iš prezidentės Dalios Grybauskaitės ir jos aparato žmonių. Iš aukščiausios valstybės valdžios institucijos laukčiau kitokių galios atmainų.
Vakar, pavyzdžiui, iki vėlaus vakaro laukiau prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės skambučio. Taip buvome sutarę prieš kelias dienas. Norėjau pateikti keletą klausimų gerb. prezidentei apie naująjį popiežių, intronizaciją. Ambasadorė prie Šv. Sosto Irena Vaišvilaitė man paaiškino, kad tik ši aukšta prezidentūros valdininkė galės man suteikti informacijos apie įmanomą arba neįmanomą interviu su prezidente.
D. Ulbinaitė užtikrino, kad interviu yra įmanomas, bet tik telefonu. Paprašė paruošti ir iš anksto nusiųsti jai elektroniniu paštu klausimus, pranešti mano mobiliojo telefono numerį. Paruošiau ir nusiunčiau keturis klausimus, telefono numerį. Pasitikslinau, kas kam skambins. Man buvo paaiškinta, kad pirmiausia prezidentė bendraus su LTV. Puiku.
Iki pietų buvau Vatikane. Pėsčias su kompiuteriu ant pečių parskubėjau į Užsienio asociacijos būstinę. Ten pasitikrinau diktofoną ir pradėjau laukti. Laukiau nuo pirmos valandos dienos iki septynių vakaro. Man taip niekas ir nepaskambino, neatsiuntė net žinutės.
Mąstau: čia, matyt, ir yra ta galios atmaina, apie kurį kalbėjo Pranciškus. Prezidentūros tarnautoja man – Lietuvos piliečiui pažadėjo ir pamiršo savo pažadą. Galėčiau pridurti, kad esu vienintelis Lietuvos žurnalistas, akredituotas Šventojo Sosto spaudos salėje, aprašiau keturių Lietuvos prezidentų (įskaitant ir D. Grybauskaitės susitikimą su Benediktu XVI) vizitus Vatikane.
„Tėti, tu kalbėsi su Lietuvos prezidente? – ryte išeidama į mokyklą paklausė mano dukra Barbora. Ir rūsčiai paaugliškai nužvelgusi pridūrė: Užduok rimtus klausimus, neapsijuok.“ Prižadėjau neapsijuokti.
Šiai Italijoje gimusiai Lietuvos pilietei mano misija atrodė labai svarbi. Ji iki šiol laiko ant savo stalo nuotrauką su prezidentu Valdu Adamkumi. Ir šis prezidentas, ir netgi prieštaringai vertinamas Rolandas Paksas, atvykę į Romą, visada surasdavo laiko susitikti su vietos lietuviais, vyno taurę išgerti, nusifotografuoti.
Vienas mano klausimų, kurį ketinau pateikti prezidentei, buvo šis: „Popiežius Pranciškus teigia, kad Bažnyčia turi atsigręžti į paprastą žmogų, eilinį tikintįjį. Kiek šis raginimas galėtų būti svarbus pasauliečiams Lietuvoje?“ Atsakymas į šį klausimą, manau, niekada nepavėluos.
