„Pas mus parapijoje 2-3 žmonės per savaitę ateina užprašyti mišių už ką tik Lietuvoje mirusius tėvus ar kitus artimus giminaičius. Suaugę žmonės labai išgyvena, kai Lietuvoje miršta tėvas, motina, brolis. O jie yra labai toli ir negali atvykti į laidotuves, normaliai gedėti“, - pasakojo dvasininkas.
Ne tik suaugę, bet ir vaikai ilgisi tėvynės. „Yra vaikų, kurie klausia, kada keliausime namo“, - pasakojo A. Saulaitis.
Jis per ilgus darbo už Atlanto metus pastebėjo, kad Lietuvių karta, kuri šiuo metu gyvena JAV, prarado didelį turtą – močiutes ir senelius. „Tai pakeičia visą vaikų auklėjimą ir šeimos dinamiką. Pavyzdžiui, kai reikia ruošti Kūčias, nėra taip, kad močiutė viską paruošia ir tereikia pas ją nuvažiuoti. Yra jaunos šeimos, kurios dirba ir kurioms ne taip lengva pasiruošti Kūčioms. Dažniausiai kelios šeimos susitinka, viena atsineša grybų, kita – silkės“, - pasakojo jėzuitas.
Kunigo įsitikinimu, žmonija pažangą galėjo daryti tik tada, kai atsirado močiutės ir seneliai. „Dėl to taip ilgai truko akmens amžius, kol dėl geresnio derliaus žmonės pradėjo ilgiau gyventi. Močiutės ir seneliai jaunajai kartai galėjo perduoti pasakas, legendas, papročius, galvoseną, prižiūrėti vaikus, kol tėvai eidavo medžioti ar uogauti“, - iliustravo dvasininkas.
Kunigas daug dirba su vaikais. Su jais daug lengviau susikalbėti negu su suaugusiais. „Užaugau skautų sąjūdyje. Visą gyvenimą stovyklose dirbau su vaikais. Kadangi mėgstu gamtą. Turėdamas progą ir vėl važiuoju aplankyti skautų, - pasakojo sielovadininkas. - Su vaikais negaliu būti ponu, kažką nuduoti. Jie mato, kas tikra. Negaliu veidmainiauti.“
Amžinas jo galvosūkis – kaip geriau patarnauti žmonėms, kaip sutelkti daugiau savanorių-sielovadininkų, kurie galėtų padėti lietuviams – išsituokusiems, kenčiantiems nuo priklausomybių, tėvams, kariaujantiems su savo paaugliais.
„Reikia vis sukti galvas, kaip pasiekti tas šeimas, kurioms ne taip rūpi tikėjimas ar lietuviški dalykai“, - aiškino dvasininkas.
Lemonte 5 vietose sekmadieniais vyksta lietuviškos šv. mišios. Netrukus kunigas žada atverti sielovados centrą šiaurinėje miesto dalyje.
Į Ameriką išvykęs nuo 2006 metų, Lietuvon kunigas grįžta vos trečią kartą. Kovo pradžioje jis pristatė naująją savo knygą „Slenkstis“. Knygos bendraautorė – žurnalistė Jūratė Kuodytė.
Knyga, anot A. Saulaičio, – apie sunkesnius religinius ar dvasinius klausimus, anksčiau išleistos knygos „Piktas Dievas yra miręs“ bei „Esame vieni dėl kitų“ tęsinys.
Dvasininkas joje svarsto apie skyrybas, senatvę, ligas, visokias įtampas.
74-uosius einančiam kunigui pačiam aktuali senatvės tema. „Manęs kartais klausia, kaip laikausi. Atsakau - laikausi tvoros. Jėgos ne tos pačios, kaip buvo 18 ar 30 metų“, - juokavo Amerikos lietuvis.
Jis sako besidžiaugiantis kiekviena diena, visomis Dievo dovanomis, visais žmonėmis, kurie yra brangūs ir artimi. „O jei dar yra šokolado su riešutais, kepeninės dešros ar lietuviškos duonos – tai beveik viena koja į dangų žengiu“, - šypsojosi sielovadininkas.
Kada nors jam reikės grįžti į Lietuvą – Lietuvių jėzuitų senelių namai yra Kaune. „Kada nors tenai būsiu. Sėdėsiu ir žiūrėsiu per langą, jei dar matysiu, tada skaitysiu, kalbėsiu su žmonėmis“, - ateitį įsivaizdavo kunigas.
Paklaustas, ar jam nebaisu mirti, ramiai gūžtelėjo pečiais: „Nežinau. Esu daug kartų buvęs prie mirties – žmonių laidotuvėse, ligoninėse pas sergančiuosius. Bet kai reikia apie savo mirtį pamąstyti, yra kitaip. Nesame buvę niekas aname gyvenime, nežinau, kaip ten yra. Ar ten bus geriau negu Vilniuje, neaišku, galime tik tikėjimu taip manyti.“
Pasisvečiavęs 10 dienų Lietuvoje, A. Saulaitis grįžo į JAV. Kartu su dvasininku gimtinę aplankė ir jo sesuo, taip pat gyvenanti Amerikoje.
