Tai – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai. Vienintelė tokia Lietuvos įstaiga. Pagal kalėjime dienas leidžiančių nepilnamečių skaičių Lietuva pirmauja visoje Europoje. 2004-aisiais už grotų buvo laikomi 184, 2011-aisiais – 130, o dabar - 175 nuteistieji.
„Reikia atkentėti, – tyliu balsu ištaria aštuoniolikmetis Jonas. – Jei nebūčiau čia, nežinau, ką dabar daryčiau. Turbūt kažkur trainiočiausi.“
Nusikalto dėl alkoholio ir patėvio
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose Jonas kali antrus metus. „Jaučiuosi itin blogai, – prisipažįsta vaikinas. – Supratau, kad nėra gerai kalėjime – laisvėje geriau. Ateityje kitaip reikės elgtis, negirtauti. Kažkaip kitaip gyventi – ieškoti darbo, mokytis. Anksčiau tai visai nerūpėjo.“
Jis nenori kalbėti apie tai, už ką atsidūrė šioje vietoje. Tačiau tokia kaip jo bausmė – pustrečių metų įkalinimo – nepilnamečiams paprastai skiriama už sunkius nusikaltimus.
„Draugų kalėjime nebūna, – iš savo patirties kalba aštuoniolikmetis. – Jaučiuosi vienišas, trūksta namų, draugų, žinoma, ir laisvės. Bendrauju tik su vienu draugu, esančiu laisvėje – ne su tais, su kuriais gerdavau, nusikalsdavau. Neseniai sužinojau, kad jie ir vėl kažką prisidirbo.“
Vaikinas tikina, kad už grotų pakliuvo dėl alkoholio ir dėl patėvio: „Kol su mama gyvenome pas močiutę, viskas buvo gerai. Bet vėliau atsirado patėvis, jis gerdavo. Mama buvo patėvio pusėje, todėl išėjau iš namų. Bet dabar su tuo vyru ji jau išsiskyrė – galėsiu vėl ramiai pas mamą grįžti. Ji vėl gyvena pas močiutę. Pasakojo, kad man darbą jau surado.“
Tvarka – geležinė
„Laba diena“, – išvydę prižiūrėtojų lydimą nepažįstamą lankytoją jaunieji kaliniai visi lyg vienas sustingsta ir puola sveikintis.
Tvarka čia – geležinė. Jai nusižengę jaunuoliai griežtai baudžiami: gali būti penkioms paroms uždaryti į karcerį, prarasti ir taip retus pasimatymus su artimaisiais.
Nors patys artimieji pas juos ne itin veržiasi. Dauguma vaikų – nelankomi ir užmiršti, o kad juos kas nors prisimintų bent per šventes, izoliatoriaus-pataisos namų darbuotojai šeimos nariams organizuoja renginius, atvirų durų dienas.
„Stengiamės palaikyti glaudžius ryšius su tėvais. Jei jie neturi pinigų, apmokame kelionės išlaidas, rengiame ilgalaikius pasimatymus, yra tam skirtos patalpos, kambariai su virtuvėlėmis, tualetu, prausyklomis. Tačiau lankomų nepilnamečių – mažuma“, – pasakojo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktorius Markas Tokarevas.
Labiausiai nori būti virėjais
Tardymo izoliatoriuje atsiduria tie jaunuoliai, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. O pataisos namuose nepilnamečiai atlieka bausmę jau po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Juose veikia Integracijos į visuomenę skyrius, taip pat dvi – bendrojo ugdymo ir profesinio lavinimo – mokyklos.
Profesinėje mokykloje galima įgyti specialybę, išmokti amato. Paklausiausios – apdailininko ir virėjo specialybės. Pastarajai gauta parama iš Norvegijos, jos lėšomis įkurta puiki mokymo bazė – yra ir katilų, ir konvekcinių krosnių.
„Žinoma jei vaikai nelankė mokyklos laisvėje, nenoriai lankė mokyklą socializacijos centruose, tai ne itin nori ją lankyti ir būdami nelaisvėje. Tačiau čia mokymasis yra privalomas“, – kalbėjo M. Tokarevas.
Paprastoji ir lengvoji grupės
Išklausę teismo nuosprendį jaunuoliai pirmiausia patenka į paprastąją (griežtesnės priežiūros) tardymo izoliatoriaus ir pataisos namų grupę. Jei čia gerai elgiasi, stengiasi keisti savo charakterį ir įpročius, vėliau perkeliami į lengvąją grupę, kur tvarka – nebe tokia griežta, skiriama daugiau pasimatymų su artimaisiais, galima jiems paskambinti.
„Visi turi pradėti nuo paprastosios grupės. Į ją pakliuvę vaikai būna šokiruoti, jiems dažnai prireikia psichologo pagalbos. Sudėtinga prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos – juk jie dar vaikai“, – pasakojo psichologė, vyresnioji specialistė Audronė Račkauskienė.
Gyvenimo sąlygos ir maitinimas nei paprastojoje, nei lengvojoje grupėse nesiskiria. Kitaip nei anksčiau, vaikai vien sorų (kalėjime jos vadinamos „cip cip“) ir avižų („iha iha“) košėmis nemaitinami. Dabar pasirinkimas gausesnis: atsirado mėsos ir bulvių produktų, daržovių. Maitinimui per dieną skiriama apie 11 Lt.
Pataisos namuose, be prižiūrėtojų, dar dirba trys auklėtojai. Kiekvienas jų yra atsakingas už 15–20 vaikų auklėjimą.
Žingsnis laisvės link
Kai jaunuoliui iki bausmės atlikimo pabaigos lieka trys mėnesiai, jis pervedamas į Integracijos į visuomenę skyrių. Čia jis ruošiamas gyvenimui laisvėje, intensyviau dirba ir už tai gauna atlygį. Skyriuje dirba keturi auklėtojai, yra atskiras psichologas.
Šis skyrius – Lietuvoje naujovė. Čia nėra nei grotų, nei prižiūrėtojų. „Šis skyrius daug kam siekiamybė, todėl norėdami į jį patekti vaikai labai stengiasi, – pasakojo Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas Darius Slavėnas. – Čia vaikai patys gamina maistą, augina daržoves, mokosi jas konservuoti, marinuoti.“
Mėgindami išsiaiškinti būsimas vaiko gyvenimo sąlygas jam išėjus į laisvę – ar jis bus laukiamas, priimtas, o, galbūt, atstumtas – Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistai rašo užklausas į vaiko teisių skyrius, susisiekia su policija, artimaisiais.
„Nepaleidžiame vaikų į nežinią. Deja, ne visi jie turi kur eiti. Patekę į laisvę, nuo įkalinimo įstaigos jie nori lėkti kuo toliau. Kartais nulekia tuo pačiu – nusikaltimų – keliu“, – kalbėjo A. Račkauskienė.
Pagalba – minimali
Nusikaltę keturiolikmečiai, o kai kuriais atvejais – ir šešiolikmečiai, patenka į socializacijos centrus. Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro duomenimis, tokiuose centruose 2012 m. gruodžio 1 d. buvo ugdomi 124 vaikai.
„Prieš metus kai kurios šios įstaigos teturėjo po pusę psichologo etato. Su tokiomis pajėgomis sudėtinga spręsti problemas, dėl kurių vaikai ten atsiduria“, – kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Odeta Tarvydienė.
Ji taip pat pripažino, kad tik dabar susirūpinta pagalba toms šeimoms, kurios augina sunkiai auklėjamus vaikus: „Šiais metais pradeda veikti pozityvios tėvystės kursai savivaldybėse. Tėvai čia galės gauti papildomų žinių, kaip spręsti problemas, kaip bendrauti su vaiku.“