Kviečiame paskaityti Evangelijos ištrauką ir popiežiaus Pranciškaus homiliją - ištraukos komentarą.
Ištrauka iš Evangelijos pagal Matą (Mt 1, 18-24)
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:
Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Šventojo Tėvo Pranciškaus homilija
Girdėjome Evangelijos žodžius, kad Juozapas parsivedė savo sužadėtinę Mariją. Dievas patikėjo Juozapui būti globėju – saugotoju. Dabar ta globa išsiplėtė, ji apima visą bažnyčią. Matome, kad Juozapas, kuris su meile globojo Mariją ir Juozapą, su džiaugsmu augino Jėzų, lygiai taip pat jis saugo ir mistinį Kristaus kūną – bažnyčią.
Jis saugo švelniai, nuolankiai, tyloje, bet visada yra šalia su absoliučia ištikimybe, net ir tada, kai nesupranta. Pradedant santuoką su Marija ir baigiant suradimą Jėzų šventykloje, jis visada globoja. Tuomet, kai švenčiama, ir tuomet, kai Marija gimdo, ir bėgant į Egiptą, ir ieškant 12-mečio sūnaus. O paskui kasdienybėje, kur dirbdamas išmokė savo amato Jėzaus. Juozapas išgyvena bažnyčioje tą globą, kurią jis vykdė Jėzui ir Marijai. Jis visada atidus tam, kas vyksta ir nekreipia dėmesio į save. Dievas to prašo iš bažnyčios vadovų. Nori ne namų, kurie pastatyti Dievui, bet globos žmonėms.
Juozapas yra globėjas, nes moka klausytis Dievo. Jis leidžiasi, kad Dievo valia jį vestų. Todėl jis yra dar jautresnis žmonėms, kurie jam yra patikėti. Jis sugeba realiai įvertinti įvykius, kurie vyksta šalia.
Jame matome, kaip atsiliepiama į Dievo apšaukimą. Su nusiteikimu greitai atsiliepti. Matome čia Kristų – krikščioniško pašaukimo centrą.
Pašaukimas globoti yra skirtas ne tik krikščionims. Tai apskritai žmogiškas pašaukimas, skirtas visiems – saugoti kūriniją, jos grožį. Kaip mums tą parodė šv. Pranciškus Asyžietis – gerbti kiekvieną Dievo kūrinį, taip pat tą aplinką, kurioje gyvename. Tai taip pat reiškia saugoti ir globoti kiekvieną asmenį, ypatingai vaikus, vyresnius žmones, silpnuosius, tuos žmones, kurie yra mūsų širdžių pakraštyje.
Matome, kaip tėvai rūpinasi vaikais. Vėliau vaikai tampa savo tėvų globėjais. Tai taip pat reiškia nuoširdžiai išgyventi draugystes.
Kai žmogus apsileidžia, kai nesaugo kūrinijos ir žmonių, prasideda griovimas, širdis sukietėja, išdžiūsta. Deja, bet visais istorijos etapais yra tų Erodų, kurie trokšta sunaikinti žmones – vyrus ir moteris. Kreipiuosi į visus tuos,kurie atsakingi už politiką, ekonomiką, būkime kūrinijos globėjais, Dievo plano, kuris įrašytas žmogaus prigimtyje, globėjais. Neleiskime, kad naikinimo ir mirties ženklai lydėtų šį mūsų pasaulį.
Tam, kad galėtume globoti, mes taip pat turime rūpintis ir savimi. Neapykanta, pavydas, puikybė sutepa gyvenimą. Saugoti tai taip pat reiškia budėti ir saugoti mūsų širdis. Jose kyla ir geros intencijos, ir blogo intencijos. Tos, kurios stato, kuria ir tos, kurios naikina. Nereikia bijotis švelnumo. Čia noriu pridėti dar vieną pastebėjimą. Globoti, saugoti galima tik tuomet, kai yra gyvenama gėriu, švelnumu.
Evangelijose Juozapas vaizduojamas kaip stiprus, dirbantis žmogus, bet jo sielą mes matome, kaip labai švelnią. Švelnumas – tai ne silpnumo ženklas. Tai išreiškia sugebėjimą mylėti. Neturime bijoti nei gerumo, nei švelnumo.
Šiandien, švęsdami Juozapo šventę švenčiame ir naujojo Romos vyskupo pontifikato pradžią. Šios pareigos reiškia ir tam tikrą valdžią. Bet apie kokią galią kalbama?
Kai Jėzus tris kartus užduoda klausimą, ar jis jį myli, Petras išgirsta nurodymą – ganyk savo aveles. Valdyti – tai tarnauti. Ir netgi popiežius, tam kad vykdytų savo valdžią, turi vis labiau tarnauti. Tokiu būdu, kuris savo viršūnę pasiekia kryžiuje.
Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius kalba apie Abraomą. Jis patikėjo, kai nebuvo jokios vilties. Matome, kad kai kuriose vietose dangus yra pilkas. Mums labai reikia matyti saulės šviesą. Saugoti kūriniją galime su meile ir švelnumu tik tuomet, kai atversime akis vilčiai, šviesai, kai atnešime į savo gyvenimą šviesos. Mums krikščionims ta viltis remiasi į Kristų.
Globoti kiekvieną žmogų – tai tarnystė, kurią Romos vyskupas yra pašauktas vykdyti. Kartu kiekvienas yra pašauktas tam.
Prašau mergelės Marijos, šv. Juozapo, šv. Pranciškaus užtarimo. O jūsų dar kartą prašau – melskite už mane.
Užrašytas homilijos tekstas gali nežymiai skirtis nuo žodžiu pasakytos homilijos.
