Į šiuos klausimus labai nesunku atsakyti turint bent minimalių žinių apie Argentinos ir Katalikų bažnyčios istoriją, grožio konkursų industriją bei patį J. Bergoglio.
Paskelbus, kad naujasis popiežius – argentinietis, netrūko džiūgaujančių, kad pasaulio katalikai pagaliau sulaukė popiežiaus iš kito žemyno nei Europa, būtent – Lotynų Amerikos. Manoma, kad iš Pietų Amerikos kilęs popiežius pasipriešins Vatikano centralizmui ir europocentrizmui, tuo pat metu paskatindamas milijonus pietų amerikiečių dar aktyviau palaikyti Katalikų bažnyčią ir dalyvauti jos veikloje.
Tai, be jokios abejonės, politiškai apsvarstytas kardinolų konklavos manevras. Niekam ne paslaptis, kad Europoje Katalikų bažnyčia ir religija apskritai praranda savo pozicijas.
Kaip rodo 2010 m. Eurobarometro atlikto sociologinio tyrimo rezultatai, vos 51 proc. Europos Sąjungos gyventojų atsakė teigiamai į klausimą „Ar tikite Dievo egzistavimu?“ Verta atkreipti dėmesį, kad šioje apklausoje nekalbama apie priklausymą kokiai nors organizuotai religijai, bet klausiama paties abstrakčiausio religinio/egzistencinio klausimo.
Kiek anksčiau to paties Eurobarometro atliktoje apklausoje europiečių (ne tik iš ES šalių) buvo teiraujamasi, ar religija vaidina reikšmingą vaidmenį kasdieniame gyvenime. Daugelio Vakarų Europos šalių gyventojai atsakė neigiamai.
Toje pačioje apklausoje išryškėjo tendencija, kad turtingesnių ir liberalesnių šalių (Švedija, Danija, Norvegija, Čekija, Prancūzija) gyventojai neteikė reikšmės religijai, tuo tarpu vargingesnėse ir politiškai bei ekonomiškai nestabilesnėse šalyse (Graikija, Armėnija, Rumunija, Portugalija) gyvenantys europiečiai – religingesni.
Taigi religija, o ypač organizuotos jos formos, Europoje išgyvena krizę, iš kurios išsikapstyti artimiausiu metu nėra jokių prošvaisčių. Natūralu, kad įtaką prarandanti sustabarėjusi Katalikų bažnyčia avelių ieško vargingesnėse, poliškai mažiau stabiliose ir istoriškai konservatyvesnėse pasaulio dalyse.
Kaip kadaise grožio konkursų organizatoriai, suvokę, kad Europoje ir Šiaurės Amerikoje jų populiarumas menksta, patraukė laimės ieškoti į Lotynų Ameriką, taip ir Vatikanas lengvatikių jau kuris laikas ieško kituose žemynuose.
Dar daugiau. Atradus naują auditoriją, netrukus buvo susivokta, kad mis konkursų reitingai dar labiau pakils, jeigu jie bus ne tik intensyviai reklamuojami Lotynų Amerikos bei Azijos šalyse, bet ir nugalėtojos bus iš ten. Nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio grožio standartai staiga pasikeitė: užuot karūnavę tipiškai europietiškų bruožų gražuoles, mis konkursų komisijų nariai staiga „atrado“ merginas iš Indijos, Venesuelos, Peru bei Kinijos.
Beje, įdomus faktas: kuo religingesnė šalis, tuo daugiau galimybių, kad joje vis dar populiarūs grožio konkursai ir meksikietiško stiliaus telenovelės.
Tarsi sekdami grožio konkursų rinkodaros taisyklėmis, kardinolai išrinko pirmą popiežių iš Pietų Amerikos. Deja, J. Bergoglio toli gražu nėra tipiškas lotynų amerikietis, ar itin artimas šių šalių varguoliams ir nuskriaustiesiems.
Argentina, kaip žinia, yra viena šovinistiškiausių, ilgą laiką rasinį grynumą propagavusių Pietų Amerikos valstybių. Netgi šios šalies Konstitucijoje jos kūrėjai buvo įrašę straipsnį, kuriame uždrausta riboti imigraciją iš Europos, tokiu būdų tikintis išlaikyti Argentinos išskirtinumą nuo kitų Lotynų Amerikos šalių.
Šios šalies politiniame gyvenime netrūko atviro rasizmo, antisemitizmo ir flirto su nacizmu. Argentinos lyderiai ilgą laiką savo valstybę matė kaip baltųjų europiečių tvirtovę. Būta periodo, kai netgi italai ir ispanai laikyti antrarūšiais ir dėtos pastangos pritraukti kuo daugiau grynakraujų šiaurės europiečių bei prancūzų.
Šiam planui neišdegus, apsistota ties diskriminacija pagal odos spalvą (ispanai ir italai pakankamai balti palyginti su boliviečiais ar paragvajiečiais) ir kilmę (bet koks europiečių palikuonis geresnis nei vietinis Lotynų Amerikos gyventojas ar nesvarbu iš kur atvykęs žydas).
Pats J. Bergoglio – italų imigrantų palikuonis. Ne paslaptis, kad itališka pavardė jam padėjo ir popiežiaus rinkimuose. Tai tik dar kartą įrodo, kad popiežius Pranciškus tėra į pietų amerikiečio popierėlį įvyniotas tipiškas pagyvenęs europietiškos kilmės vyras, artimais ryšiais susaistytas su Vatikanu.
Negana to, Pranciškus garsėja itin konservatyviu požiūriu į homoseksualus, nekalbant jau apie tokio rango katalikų funkcionieriui būtinas tokias savybes, kaip seksizmas. Kitaip ir būti negali, nes Katalikų bažnyčia yra specifiškai užsibrėžusi laikytis žmonijos tobulėjimui žalingų pseudovertybių, kurios leistų ir toliau valdyti išsilavinimo stokojančias ar dėl iš kartos į kartą primetamo katalikiško auklėjimo savarankiškai mąstyti atsisakančias mases.
Tokių pseudovertybių puoselėtojų netrūksta ir posovietinėse šalyse, ypač Lenkijoje. Kaip žinia, ten Katalikų bažnyčios aktyvistai reikalauja, kad tikybos egzaminas būtų privalomas, o viena mokykla neseniai pateko į tarptautinį skandalą valgykloje pakabinusi primygtinį raginimą melstis prieš ir po valgio. Religinio ekstremizmo apraiškų esama ir Lietuvoje. Naujausias pavyzdys – LLRA vadovo V. Tomaševskio siūlymas tikybos pamokas padaryti privalomomis.
Taigi nors iš pirmo žvilgsnio argentinietis popiežius gali pasirodyti kaip galintis atnešti naujų vėjų ar bent jau sustiprinti Bažnyčios pozicijas Lotynų Amerikoje, iš tiesų tiek vis dar tikintiems, kad Katalikų bažnyčia kada nors reformuosis, tiek besidžiaugiantiems potencialia jos plėtra greičiausiai teks nusivilti.
Tamsesnės odos spalvos ir visiškai kitokios etnokultūrinės patirties bei kilmės Lotynų Amerikos gyventojams jis beveik toks pat svetimas kaip Romos širdyje gimęs italas. Negana to, Pietų Amerikoje sparčiai plinta tam tikra prasme modernesnės (nebūtinai mažiau žalos nei katalikybė nešančios) religijos formos, tokios kaip scientologija ar penkiasdešimtininkų judėjimas.
Pastarosios remiasi moderniosios psichologijos ir agresyvios rinkodaros principais ir siūlo žemiškesnį, mažiau ties patosu ir blizgučiais susikoncentravusį būdą garbinti pasirinktas dievybes. Tad Katalikų bažnyčia ir šiame kontinente turi vis stiprėjančią konkurenciją, su kuria žilagalvis baltaodis konservatyvių pažiūrų popiežius itališka pavarde vargiai ar sugebės susidoroti.
