Bet juk „Papa“ tėra tik Romos Katalikų Bažnyčios lyderis ... neseksualus ir savo moralizavimu netrukus įkyrėsiantis senis. Kam tiek aktualumo?
Romos Senio aktualumas slypi ne žemiškų poreikių patenkinimo lygmenyje. Viešumoje retai minimas Dangaus poreikis visgi primygtinai diegia kiekvieno žmogaus širdį. Ir CNN profesionalai tą gerai žino. Todėl ir taikosi kuo plačiau retransliuoti Gerąja naujojo katalikų Senio žinią, kuri randa atliepą kiekvieno žmogaus širdyje: Dievas ir Jo dovanojamas Amžinasis gyvenimas visgi yra!
Neabejoju, kad ir tiems 88 procentų (pagal naujausius statistinius duomenis) Lietuvos katalikų Amžinasis gyvenimas irgi yra aktualus. Gal Dievas ir nelabai aktualus, o Bažnyčia - ir visai nelabai. Bet štai Amžinojo gyvenimo galimybė - tikrai labai. Tad verta nerizikuoti ir nebūti visiškai nepriklausomu nuo Amžiną gyvenimą skelbiančios organizacijos... O kas, jeigu...
Likusiems 4 procentams savo tikėjimą rimtai praktikuojančių katalikų Lietuvoje (anot prieš keletą metų atliktų tyrimų rezultatų) tikrai domina, kur link Popiežius ves Kristaus Bažnyčią. Ir nors tikintiems atsakymas yra aiškus, nes yra pačioje Bažnyčios kaip Kristaus Sužadėtinės prigimtyje, netikinčioje viešumoje sklaido pačios įvairiausios žiniasklaidinės skrajutės: „reformatorius“ ar eilinis „stagnatorius“, „modernistas“ ar visgi „tradicionalistas“, „pranciškonas“ ar visgi „jėzuitas“. Nepasiklyskime žiniasklaidos nukaltų stereotipų pinklėse. Tikėjimo akimis pažvelkime į naują dovaną Kristaus Bažnyčiai.
Kitą dieną po išrinkimo Popiežius Pranciškus aukojo šventąsias Mišias už Bažnyčią. Trumpo pamokslo metu šventose Mišiose dalyvavusiems kardinolams ir visai Bažnyčiai Popiežius iškėlė tris liepinius: „Keliauti, statyti ir išpažinti.“
Trumpai aiškiai Šventasis Tėvas pagrindžią savo valią Bažnyčiai: „Mes galime keliauti, kiek tik norime, mes galime pastatyti pačių įvairiausių dalykų, bet jeigu mes neišpažįstame Kristaus Jėzaus, šie dalykai netveria. [Be tikėjimo] taptume viena iš pagalbą teikiančių (it. assistenziale) nevyriausybinių organizacijų, bet ne Bažnyčia - Viešpaties Sužadėtinė. Jei neišpažįstame Jėzaus Kristaus, prisimenu Léon Bloy pasakymą: „Kas nesimeldžia Viešpačiui, meldžiasi velniui“. Jei neišpažįstame Jėzaus Kristaus, išpažįstame velnio (diavolo) pasaulietiškumą, piktos dvasios (demonio) pasaulietiškumą .“
„Kai keliaujame be Kryžiaus, kai statome be Kryžiaus ir kai išpažįstame Kristų be Kryžiaus, nesame Viešpaties mokiniai: esame pasaulietiški; esame vyskupai, kunigai, kardinolai, popiežiai, bet ne Viešpaties mokiniai.
Norėčiau, kad visi po šių malonės dienų, įgytume drąsos, tikros drąsos, keliauti Viešpaties akivaizdoje su Viešpaties Kryžiumi; statyti Bažnyčią Viešpaties Krauju, kuris buvo ant Kryžiaus išlietas; išpažinti vienintelę garbę: Nukryžiuotąjį Kristų. Ir tik tokiu būdu Bažnyčia žengs į priekį“.
Spontaniškas komentaras: dialoguose su pasauliu užsiėmę pastoriai taip tiesmukai tikrai nekalba ...
Šiomis mintimis popiežius Pranciškus lyg pratęsia Benedikto XVI kelios savaitės iki atsistatydinimo, matyt, itin tikslingai išsakytą paraginimą būsimam apaštalo Petro įpėdiniui – siekti tikro, neapgaulingo tikėjimo:
„Atvykdamas į Romą jis [apaštalas Petras] iš naujo priima šiuos Viešpaties žodžius – eik link kryžiaus, ir taip pat mus kviečia priimti krikščionybės kankinystės pusę, kuri gali įgyti labai įvairias formas. Ir kryžius gali būti labai įvairių formų, tačiau niekas negali būti krikščioniu, nesekdamas Nukryžiuotuoju, nepriimdamas šio kankinystės momento. (Popiežiaus Benedikto XVI lectio divina apie Šv. Petrą Romos vyskupijos seminaristam, vasario 8d.)
Kokią problemą kelia tik ką išrinktas popiežiaus Pranciškus? Ar Bažnyčioje iš tiesų plinta tikėjimo fikcija? Ar Bažnyčia tampa tik socialine veikla užsiimančia organizacija?
Tikėjimas Kristaus Auka ir Jos praktika įstato kiekvieno krikščionio ir Bažnyčios kaip dvasinio Kristaus kūno tapatybę. Jei Kristaus Auka, kurią simbolizuoja Kryžius ir kuri sudabartinama Eucharistijos sakramentu, yra krikščionių nuvertinama, Bažnyčia praranda save pačią. Iš jos lieka tik savaip Dievo vardu susiorganizavusių žmonių grupė. Ji gali vadintis Kristaus bažnyčia, tačiau Kristaus ten nėra, nes joje nepraktikuojama Kristaus tikrovė – Jo atperkamoji Auka. Štai kokią užmaršties grėsmę Bažnyčiai įvardija naujasis popiežius Pranciškus.
Šią problemą paskutiniaisiais savo pontifikato metais jau įvardijo ir Jonas Paulius II enciklikoje „Bažnyčia kyla iš Eucharistijos“ („Ecclesia de Eucharistia“); o Benediktas XVI aktyviai ėmėsi ją spręsti. Būtent Benedikto XVI pontifikato metu ant į žmones atsukto altoriaus atsirado Kryžius, nukreipiantis tikinčiuosius į Dievo tikrovę: šventos Mišios yra prisikėlimą atverianti Kristaus Auka, o ne šiaip emociškai įkvepiantis pasibuvimas su iliuziniu „Jėzumi“. Nenuostabu, bet džiugu, kad šios tikrovės tvirtai laikysis ir naujasis popiežius Pranciškus.
Tačiau iš kur Bažnyčioje kilo susinaikinimo grėsmė?
Popiežius Benediktas XVI savo pontifikato pradžioje įvardijo iškreipto ir, deja, vis dar vyraujančio II Vatikano Susirinkimo dokumentų klaidingo supratimo problemą. Visą savo pontifikatą ragindamas atrasti visavertį tikėjimą ir iš jo kylančią liturginę bei gyvenimišką Kristaus Auką praktiką, jis kvietė sugrįžti prie autentiškų Susirinkimo tiesų.
Jau apsisprendęs atsistatydinti, popiežius Benediktas šią problemą dar kartą aiškiai įvardijo: „Bažnyčia nuolat atsinaujina, ji nuolat atgimsta. Ateitis yra mūsų. Suprantama, yra klaidingas optimizmas ir klaidingas pesimizmas. Klaidingas pesimizmas yra toks, kuris teigia: krikščionybės laikas pasibaigė. Ne – jis prasideda iš naujo! Klaidingas optimizmas buvo tas, kuris įsigalėjo po [II Vatikano] Susirinkimo, kuomet vienuolynai užsidarinėjo, seminarijos užsidarinėjo, o buvo sakoma: nieko tokio, viskas gerai...
Ne! Nėra viskas gerai. Iš tiesų esama sunkių, pavojingų nupuolimų ir mes su sveiku realizmu turime pripažinti, kad taip nėra gerai, nėra gerai, kuomet daromos sunkios klaidos. Tačiau tuo pačiu metu turime būti tikri ir dėl to, kad jei ten ar šen Bažnyčia miršta dėl jos narių nuodėmių, dėl jų netikėjimo, tuo pat metu ji atgimsta iš naujo. Ateitis iš tikro priklauso Dievui – tai didis mūsų gyvenimo tikrumas, didis, tikras optimizmas, kurį pažįstame. Bažnyčia yra Dievo medis kuris gyvena amžinai ir sykiu savyje turi amžinybę ir tikrąjį paveldėjimą – amžinąjį gyvenimą. (Popiežiaus Benedikto XVI lectio divina apie Šv. Petrą Romos vyskupijos seminaristams, vasario 8 d.)
Klaidingas optimizmas buvo ir vis dar yra Bažnyčią į psichinio komforto iliuziją ir kartu į dvasinę savižudybę gramzdinanti jėga. Suprantama, kad daliai vyskupų, kunigų, o ir pasauliečių, kurie persiėmė „trūkio“ savimone ir ja patikėjo, labai sunku priimti tiesius Popiežiaus žodžius. Juk žmonės gyvenimus ant to pastatė, o dabar kažkas jiems sako, kad visa tai buvo melas, pasaulietinės dvasios, t.y. demono, fikcija:
„Taip pat norėčiau pridėti kitą dalyką. Mes turėjome Tėvų [II Vatikano] Susirinkimą – tikrąjį Susirinkimu. Bet taip apturėjome ir žiniasklaidos sukurtą „Susirinkimą“. Tai buvo kaži koks tariamas „Susirinkimas“ – pats sau. Ir pasaulis suprato [tikrąjį] Susirinkimą per ano perspektyvą, per žiniasklaidos sukurtąjį. Todėl Susirinkimo žinia žmones pasiekė betarpiškai per žiniasklaidą, ne per [II Vatikano Susirinkimo] Tėvus.“
Ir jeigu Tėvų Susirinkimas įvyko tikėjimo šviesoje, tai buvo tikėjimo Susirinkimas, kuris ieško supratimo, kad suprastų save ir ieško suprasti tuo metu atskleidžiamus Dievo ženklus. [...] visas Susirinkimas - kaip jau ir sakiau - juda į tikėjimo gelmę, kaip kad tikėjimas ieško supratimo. Tuo tarpu žurnalistų „Susirinkimas“, natūralu, nėra tikėjimo įvykis ir yra sukurptas pagal šios dienos žiniasklaidos priemones, anapus tikėjimo, su skirtinga hermeneutika [t.y. supratimu].“ (Benedikto XVI susitikima su Romos kunigais, vasario 14 d.)
„Susirinkimas“ be tikėjimo veikia konkrečiomis sukurpto „tikėjimo“ formomis. Jos ypač pasireiškė sujauktoje ir iškreiptoje dievogarboje, t. y. Bažnyčios liturgijoje. Pasaulietinėje dvasioje telkiamose bendruomenėse net matomu pavidalu išnykdavo Kristaus Kryžiaus. Ten irgi buvo kardinolai, buvo kunigai ir pasauliečiai.
Ten buvo ir linksmos pasaulietiškos melodijos ABBA stiliumi ir žodžiai apie „Jėzų“; ten buvo daug džiaugsmo ir daug kitokio komforto. Bet ten nebuvo Kryžiaus tikrovės ir nebuvo sielų išganymo. Ten tiesiog nebuvo ir nėra Dievo. Ten – tik nevyriausybinė organizacija su savo keista ir atgyvenusia teokratiška doktrina.
Nevyniodamas žodžiu į saldžią vatą, tikėjimo vyras Pranciškus tokį reiškinį kildina iš šėtono, ne iš Kristaus. Tikėjimo metais tapęs apaštalo Petro įpėdiniu, jis ketina Kryžiaus galia tvirtinti tikėjimą ir vesti sielas į Amžinąjį gyvenimą. Padėk jam ir mums, Dieve.
