Pradėkime nuo to, kad Vilniaus valdžios sumanymas apgauti žmones dirbtinai prikišant kažkokių pramogų į Gedimino prospektą buvo nevykęs, nes priminė dvesiančios sovietinės valdžios senolių gudrybes ankstyvaisiais Atgimimo metais. Kai televizija numatomų Sąjūdžio renginių metu pradėdavo dosniai rodyti tai, ką nukvakę komunistai vadino „užsienio estrada“. Kad jaunimas neitų į mitingus, tegul jau geriau žiūri kapitalistinio pasaulio grimasas. Neveikė tuomet, apgailėtinai atrodė ir prieš savaitę.
Tačiau miesto valdžios pasimetimas buvo tik simptomas.
Tikroji problema yra tai, kad politikai, įpratę bučiuoti rankas patiems tamsiausiems, naiviausiems ir reakcingiausiems visuomenės sluoksniams, mielai šokantys, dainuojantys ir žadantys bet ką ir bet kam, kad tik mielieji rinkėjai nepyktų ir nesibartų, prarado bet kokį sugebėjimą atsikirsti, nors retkarčiais paklausyti sąžinės ir principų, ir ramiai susitaikyti su mintimi, kad visi žmonės jų niekada nemylės ir negirs.
Pažiūrėkime, kas čia buvo politikų makaulėje prieš Kovo 11-ąją. Buvo akivaizdu, kad per sostinę norės žygiuoti žmonės, kurių pareiškimai patinka toli gražu ne visiems (visiems patinka nebent naujai išrinktas popiežius, aktorius Rolandas Kazlas ir balta mišrainė).
Kiekvienas, kas turi nors trupinį patirties, žino, kad jei neuždrausi eitynių, bus apkaltinti politikai, nes įstatymai draudžia neapykantos kurstymą. Jei uždrausi eitynes, irgi bus apkaltinti politikai, nes galbūt ir nebūtų buvę neapykantos kurstymo.
Kai kurie komentatoriai būtų valdžią sudirbę ir vienu, ir kitu atveju, ir pareiškę, kad tokios niekšybės nesitikėjo.
Jei eitynės būtų leistos, Lietuva, žinoma, būtų apkaltinta iš užsienio, kad leidžia laisvai reikštis skustagalviams radikalams. Kremliaus TV kanalai būtų parengę gerai išmoktus reportažus apie mažą, šlykščią Europos pakraščio respubliką, visais laikais laižiusią fašistams batus ir toliau nebaudžiamai siautėjančią.
Jei jos būtų uždraustos, tie patys žmonės iš užsienio sakytų, kad kažkodėl tik po dvidešimties metų Lietuva tramdo savo skustagalvius radikalus, bet per vėlai ir per silpnai: eitynės uždraustos, bet lietuviai sėdi ir svajoja jose dalyvauti. Tą patį pasakytų Kremliaus TV kanalai ir pridurtų, kad „Latvijoje kiekvienas moka vokiškai, net jei ne visi tai pripažįsta“ (ši frazė nėra išgalvota: ją prieš keletą metų girdėjau viename dokumentiniame filme apie Baltijos šalis, transliuotame per Ostankino TV).
Todėl reikėjo priimti aiškų sprendimą – vienokį ar kitokį – suvokiant, kad jis daugeliui nepatiks, aiškiai, garsiai bei atvirai jį paaiškinti. „Rinkomės iš kelių blogybių, pasirinkome mažiausią.“
Žinoma, būtų daug tokių, kas pasakytų, kad nieko rinktis čia nereikėjo, kad „įstatyme viskas aiškiai parašyta“. Deja, viskas aišku ir paprasta yra tik paprastiems protams. Jie savo trim smegenų vingiais žino paprastą taisyklę, kad pasaulis būtų geresnis, jei visi būtų panašesni į juos, ir elgtųsi taip, kaip jie.
Dėl paprastų protų: taip, reikia pastebėti, kad ir pats renginys – eitynės – daugiau patrauklus tiems, kam artimesnis paprastas pasaulio suvokimas. Jei tau reikia vaikščioti gatve su šūkiais apie savo idėjas, greičiausiai tos idėjos nėra nei labai protingos, nei labai naujos. Kuo kultūra arčiau gyvulių pasaulio ir akmens įrankių, tuo labiau norisi viešai žygiuoti.
Ar futbolo aistruoliai chuliganai, siaubiantys svetimą miestą, ar kokie nors Artimųjų Rytų triukšmadariai, deginantys Izraelio vėliavas ir bliaunantys „mirtis Amerikai“, ar veltėdžių „okupuok Volstritą“ arba kokia antiglobalistų govėda – viduramžiškas bastymasis gatvėmis niekad nebuvo siejamas su dideliu intelektu.
Tačiau jie visi yra žmonės ir turi teisę laisvai vaikščioti ir sakyti, ką galvoja, ir jų tas sakymas neprivalo patikti.
Žodžio laisvė yra nelengvas ir brangiai kainuojantis sumanymas, ir didžiausia jo kaina: labai dažnai turi šalia savęs stebėti tai, kas nepatinka.
Deja, karingų ir įžūlių pakantumo šauklių vykdyta propaganda pasėjo nuodingas sėklas: daugelis Lietuvoje jau įsivaizduoja, esą žodžio laisvė „neatsiejama nuo atsakomybės“, girdi, „jūsų laisvė reikšti nuomonę baigiasi ten, kur prasideda mano įsižeidimas“ ir šiaip laisvos raiškos ribos kryptingai siaurinamos – visada atsiras kas nors, kam jūsų žodis nepriimtinas, ir geriausiu atveju jus pakvies ieškoti „susitarimo ir kompromiso“. Tačiau žodžio laisvė neliepia siekti kompromiso ar atsiklausti leidimo. Žodžio laisvė yra absoliuti.
Šios intelektinės piktžolės yra gausiai tręšiamos dosnia skundimo ir bylinėjimosi dėl garbės ir orumo trąša, ir, žiūrėk, jau randasi kritinė masė žmonių, kurie įpranta prieš kalbėdami pagalvoti, o paskui dėl šventos ramybės patylėti.
Lietuvoje pakantumą, supratimą ir dialogą propaguoja iš esmės patologinių skundikų saujelė, kurios supratimas apie toleranciją prilygsta troškimui užkimšti burną visiems, kas nesutinka su jų pačių pasirinkta raudonosios neapykantos rūšimi.
Žodžio ir raiškos laisvė yra laisvė klysti, laisvė įžeisti ir laisvė skleisti kitiems nepatinkančias mintis.
Kvietimai varyti lauk kitataučius arba su jais susidoroti prieštarauja įstatymams, nes tai yra neapykantos kurstymas. Tačiau neteisinga neleisti žmogui eiti per miestą vien todėl, kad jis, atrodo, gali pažeisti įstatymą. Jei jis pažeis įstatymą, tada jį reikia teisti ir bausti.
„Lietuva - lietuviams“ yra neteisingas šūkis, nes Lietuva yra visiems, kas turi teisę čia gyventi, nes čia gimė, arba jei Lietuvos įstatymai jiems leido. Visiems – reiškia, ir tiems, kurie skelbia neteisingus ar negražius šūkius. Tie žmonės man labai nepatinka, bet Lietuva irgi yra jų, kaip ir mano.
Man labai nepatinka ir tie, kas pasirenka eiti kartu su nuomonės reiškėjais, o paskui bando išsisukti – girdi, aš neatsakau už tuos, kas irgi žingsniavo. Ne, tu žinojai, ką tu darei, ir su kuo tu buvai. Tą patį esu sakęs ir profesionaliems pakantuoliams, šalia kurių visada atsiranda marginalai, kaip Socialistinis liaudies frontas, Antifa arba anarchistai, kai tie pakantumo kurstytojai bando sakyti, kad jie už kitus dalyvavusius neatsako. Atsakote, mielieji: jei ant jūsų slenksčio vis pasirodo žaliosios musės, pasižiūrėkite, tikriausiai yra priežasčių.
Negali įminti į šuns šūdą ir ramiai vaikščioti sakydamas, kad čia ne mano, o šuniuko padaryta, todėl jam tegul ir būna pretenzijos.
Taip pat - jei žygiuoji su skustagalviu, tu atsakai už tai, ką jis pasako ir padaro. Žinoma, tai tavo pasirinkimas, žygiuoti ar ne.
Žinoma, man bepigu čia kalbėti, nes ne aš draudžiu arba leidžiu eitynes ir prisiimu už tai atsakomybę. Bet mūsų išrinkti atstovai tam ir išrinkti, kad kartais pasakytų nemalonius dalykus ir už tai sumokėtų. Tokia yra didelė valdžios ir įtakos kaina.
