Jis tris mėnesius Indijoje operavo neturtingų vaikų ir suaugusiųjų akis. Vėliau tris kartus keliavo į Afriką, kur 8 aukštų laive-ligoninėje šimtams vargšų grąžino regėjimą.
Kitais metais kaunietis vėl ketina traukti į misiją. Šįkart – į Kongą. Visas kelionės išlaidas gydytojas apmoka pats ir jokio atlygio už darbą neima.
Akių ligų klinikos medikas studijuoja doktorantūrą Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Jo žmona Jurga, taip pat gydytoja, netrukus padovanos vyrui antrą vaikelį.
Daugelyje Europos šalių padirbėjęs Paulius gali įvertinti, kaip gerai pasiruošę Lietuvos gydytojai. „Mūsų specialistai – labai geri. Gal ne visi, bet daugelis – puikūs“, - sako jis.
Kaunietis yra po mėnesį ar kelis dirbęs Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje. Yra buvęs ir JAV. Visgi labiausiai jį sujaudino kelionės į Indiją ir Afriką.
Pirmoji operacija – Indijoje
Mokydamasis JAV jis susipažino su jaunu gydytoju iš Indijos. Šis sutarė, kad lietuvis galėtų kelis mėnesius padirbėti akių klinikoje Kanpure, šiaurinėje Indijos dalyje.
Netrukus baigęs rezidentūrą, P. Rudalevičius nieko nelaukęs išvyko į tolimąją Indiją.
„Mano svajonė buvo ten nuvažiuoti. Indijoje savarankiškai padariau pirmąją akių kataraktos operaciją. Profesine prasme ta kelionė man daug reiškė“, - pasakojo mikrochirurgas.
Pirmąjį mėnesį jam dar padėdavo klinikos gydytojas. Kitus du lietuvis operavo savarankiškai. Visi jo pacientai buvo Indijos vargšai – suaugę ir vaikai.
Pusiau privačioje ligoninėje, vienoje jos pusėje operuojami turtingi žmonės. Kitoje – visiški beturčiai. Turtingieji nusiperka per operaciją implantuojamą lęšį, susimoka už operaciją. Jie gauna aukštesnės kokybės paslaugą. Tokių per dieną ligoninėje – apie 6.
Visi kiti 60 ar 70 - yra vargšai. Ligoninė vargšų išlaidas dengia iš pasiturinčių žmonių pinigų ir sudaro sutartis su 4-5 labdaros organizacijomis visame pasaulyje, kurios padengia operacijų išlaidas.
Lietuvis operavo tik neturtinguosius. „Kai kurie mano pacientai buvo tokie vargšai, kad teturėjo lazdą, maišelį ir turbaną – galvos apdangalą. Tik dalis jų mūvėjo sandalus, kiti iš viso buvo basi“, - prisiminė lietuvis.
Jį šokiravo, kaip Indijos vargšai gyvena: „Siena, du basliai, užmestas brezentinis maišas – stogas. Tokie jų namai. Vakarui šonuose nuo „stogo“ jie nuleidžia kažkokius skudurus. Tokioje pašiūrėje miega visa šeima – 4-6 žmonės. Ir tokių – ne viena, dvi, tokių – pilni kvartalai.“
Kiti jo kolegos iš Europos negalėjo pakęsti tokių vaizdų, kvapų, pasiilgdavo picos, europietiško maisto. Pauliui priešingai - labai patiko būti apsuptam netikėtumų.
Vaikai juokiasi, tėvai verkia
Lietuvį pribloškė, kiek daug žmonių Indijoje kenčia nuo akių ligų. „Indijoje ir Afrikoje saulė labai intensyvi, gyvenimo sąlygos labai prastos. Ligos, kurios Europoje pradeda kamuoti žmones nuo 60-65 metų, ten užklumpa žmones nuo 35-40 metų. Pagrindinė akių problema – drumstas lęšiukas (katarakta). Per porą metų žmogaus regėjimas gali tiek suprastėti, kad akys teskiria tamsą nuo šviesos, - pasakojo specialistas. - Žmogus, kuris nieko neturi, dar ir apanka. Ir tokių žmonių ten labai daug.“
Po operacijos, jau kitą dieną jo pacientams akyse visiškai prašviesėdavo. Jie imdavo ryškiai matyti.
Pauliui ne kartą teko operuoti ir vaikų akis. Dažnai naujagimiams būdavo „aptemusios“ abi akys. „Jei lęšiukas drumstas (katarakta) nuo pat gimimo, būtina operaciją daryti iki metų ar dvejų. Jei niekas nepadarytų jiems operacijų, vaikai niekada negalėtų matyti, savimi pasirūpinti. Jie būtų priklausomi nuo kitų visą gyvenimą“, - aiškino gydytojas.
Lietuvis per dieną suspėdavo padėti trims vaikams. Akimirka, kai jie praverdavo akis po operacijos, ir gydytojui, ir vaiko šeimai būdavo ypatinga.
„6 mėnesių kūdikis pirmą kartą gyvenime pamato spalvas ir formas. Mamai ant kaklo kabo karoliai. Moterys Indijoje spalvingai rengiasi. Nuėmus tvarsčius vaikai truputį pramerkia akis, vėl užsimerkia. Tik paskui supranta, kad kažką pamatė. Vaikui būna visiškas šokas. Kūdikis dažniausiai griebia mamos karolius“, - pasakojo mikrochirurgas.
Prieš operacijas jis matydavo vaikus pasimetusius, užsimerkusius, kažko ieškančius, nervingai sukiojančius galvą, zyziančius. „Atmerkę pagydytas akis, kūdikiai jau po kelių minučių ima šypsotis ir juoktis. Mamos iš susijaudinimo apsiverkia“, - šypsojosi kaunietis.
Jam įsiminė ir vyresnių vaikų reakcijos. „Didesni vaikai – budresni. Nestveria, ką pamato. Sėdi ant lovos. Kai antrą kartą atmerkia akis, nustemba. Ima vartyti knygą ir klausinėja – kas čia, kas čia. Dieną prieš jie nieko nematė, buvo vedami už rankos, o paskui gali tiek daug matyti“, - džiaugėsi medikas.
Indijoje per dieną jis apžiūrėdavo apie 30 pacientų, 3 vaikams operuodavo abi akis.
Operavo 8 aukštų laive
Grįžęs iš Indijos, P. Rudalevičius netrukus vėl pakėlė sparnus. Važiavo į Afriką, ligoninę ant vandens. Vieną kartą į Sierą Leonę, du – į Gvinėją. Vienas vizitas trukdavo tris savaites.
Per amerikiečius jis rado labdaringą organizaciją „Mercy Ships“ (liet. Gailestingumo laivai), kuri gydo vargingų šalių sergančiuosius.
8 aukštų laive-ligoninėje Paulius dirbo savo mėgstamą darbą – atliko kataraktos operacijas. Kiti medikai laive atlikdavo ortopedines-traumatologines, plastines operacijas, konsultuodavo ginekologai-akušeriai. Laive buvo 8 operacinės, visas aukštas palatų su 30-40 lovų. Vienu metu dirbo 12-15 gydytojų, 100 sesučių ir pagalbinio personalo, kurie padėdavo atrinkti, kurie žmonės laive bus gydomi.
Vaikai po akių operacijų likdavo nakvoti laive, suaugusieji buvo iškart išleidžiami.
Komandoje lietuvis dirbdavo dviese, kartą su australu, dukart – su amerikiečiais. Per savaitę dviese išoperuodavo apie 150-200 žmonių.
Žmona išleidžia
Paulius planuoja rudenį vėl trumpam važiuoti į Indiją, į kitą kliniką. Dar po kelių mėnesių, 2014 metų vasarį ar kovą mėnesiui išvažiuos operacijų daryti į Kongą.
Jaunas tėvas turės trumpam palikti savo šeimą. „Neturėsiu galimybės pasiimti vaikų ir žmonos. Vienam – 2,5 metų, kitas netrukus turi gimti. Jei važiuotume ilgesniam laikui, manau, kad galėčiau juos paimti. Bet mėnesis nėra daug“, - pasakojo dviejų vaikų tėvas.
Kai jis buvo Indijoje, kartu su juo porą savaičių buvo ir gydytojo žmona Jurga. Ji palaiko vyro pasirinkimą aukoti savo laiką ir pinigus vargstantiems.
Visas labdaringas keliones gydytojas apmokėjo iš savo kišenės. Kai planuodavo kelionę iš anksto, labdaringos organizacijos paskelbdavo apie jį savo svetainėse ir prašydavo rėmėjus aukoti jo misijai.
Kelionei tiek į Indiją, tiek į Afriką reikėjo apie 7 tūkst. litų. Daugiausia pinigų surijo lėktuvo bilietas ir maistas.
„Šitos investicijos iš manęs niekas nepaims. Ji nenuvertės. Būdamas ten, pamačiau, kad mes labai gerai gyvename – visomis prasmėmis – politine, geopolitine, profesine. Mes viską turime. Ir mūsų gyvenimo kokybė yra labai gera. Ir galimybės mūsų yra neribotos. Mes turbūt patys jas apribojame“, - įsitikinęs gydytojas.
Jis ragintų visus jaunus gydytojus keliauti, mokytis ir semtis gyvenimiškos ir profesinės patirties tokiuose nuostabiuose kraštuose kaip Indija ar Afrika.
