Konservatoriai savo poziciją dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių ir požiūrį į tolesnę užsienio politiką turėjo paskelbti keičiantis valstybės prezidentams. Ir ne tik paskelbti, bet ir procesą prižiūrėti, taip, kaip tai buvo daroma iki tol. To neįvyko, Lietuvos užsienio politika pasuko į niekur. Bandoma paaiškinti, kad ta nauja užsienio politikos kryptis yra į Skandinaviją. Bet kam taip toli dangintis, jeigu jie patys ne vien su bankais jau seniai yra čia.
A. Kubiliaus straipsnyje Lietuvos ir Lenkijos santykių istorinė vizija pristatoma objektyviai ir savikritiškai. Prisimenama ir 2007 m. Tėvynės sąjungos paskelbta „Rusijos sulaikymo strategija”.
Straipsnyje taip rašoma: „Tarp kitų svarbių įžvalgų tame dokumente buvo išdėstytos ir dvi pamatinės nuostatos dėl mūsų santykių su Lenkija: pirma, kad reikia skatinti Lenkiją imtis regiono lyderio, ginantis nuo Rusijos įtakos, vaidmens, ir, antra, Lietuva su Lenkija turėtų įgyvendinti „energetinės Žečpospolitos“ infrastruktūrinį projektą, kuris turi apimti ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir kitas regiono valstybes, pritariančias ir siekiančias energetinio atsparumo nuo Rusijos spaudimo. Su tokiais lūkesčiais, tikėdamiesi pozityvių permainų, ėjome į 2008 – 2012 m. laikotarpį, o 2013 – uosius pradedame suvokdami, kad tokiems lūkesčiams nebuvo lemta realizuotis“.
Žlugusių vilčių priežastis straipsnio autorius mato ne padidintame Varšuvos rūpestyje „tariamoms lenkų mažumos problemoms Lietuvoje“, bet pačios Lenkijos užsienio politikoje , jos noru būti savarankišku ir įtakingu ES politikos žaidėju, o ne buferiu tarp Vakarų Europos ir Eurazijos. Skeptiškai A. Kubilius vertina ir Lietuvos pretenzijas tapti regiono lydere, kurią prilygina Lenkijos ambicijoms Europoje.
Autoriaus nuomone, „tokia Lenkijos lyderystės Europoje ambicija yra savotiškai graži, šiek tiek primena Valdo Adamkaus – Albino Januškos formuluotą naivią Lietuvos ambiciją būti Rytų Europos lydere, viršijant realų Lietuvos potencialą“.
Su pastaruoju ironišku vertinimu norėčiau nesutikti. Gal Lietuva ir neturi realių galimybių pirmauti regione, bet savo vaidmens ieškojimas ES, prasidėjęs ir tarptautinėje arenoje pripažintoms Vilniaus iniciatyvomis, yra kur kas geriau, nei Lietuvos pristatymas pasauliui – dažnai egzotiškose šalyse, kur viskas pasibaigia valdininkų turistine išvyka.
Ar Lietuvos užsienio politika turėtų apsiriboti biurokratiniu trynimusi po Briuselio koridorius, seniai be Lietuvos priimtus sprendimus pateikiant kaip mūsų valstybės užsienio politikos laimėjimą?
Savaime suprantama, Lietuva viena pati negali demokratizuoti Baltarusijos, paveikti painius povandeninius ryšius Ukrainos su Rusija ar išvesti Rusijos kariuomenę iš Pietų Osetijos. Bet ne taip jau seniai Lietuva ir Lenkija regionines problemas aptarinėjo kaip realias ir procesų demokratizacija į autoritarizmą linkusiose kaimyninėse valstybėse neatrodė naivūs ar juokingi dalykai.
Tačiau situacija pasikeitė, kai Lietuva po prezidentinių rinkimų pradėjo šaipytis pati iš savęs ir šiuo metu mato save tik didesnių išmokų iš ES kaulytojos vaidmenyje. Ar pasikeitus užsienio politikos retorikai Lietuvoje, nepasikeitė ji ir Varšuvoje? A. Kubilius teisus, Lenkija yra didelė valstybė ir tokia įsivaizduoja esanti Europos politiniame žemėlapyje. Tai atsispindi Lenkijos politinio elito kalbose ir matosi pačios valstybės veiksmuose. Rūpestis regioniniais reikalais jai nebėra prioritetinis.
Keičiasi santykiai ir su Rusija ir apie tai labai aštriai, ne vien teigiamai, diskutuojama Lenkijos žiniasklaidoje. Ir Lietuvos santykiai su Lenkija po įstojimo į euroatlantines struktūras taip pat keičiasi beveik iš esmės. Prieš tampant NATO narėmis, Lenkija, svarstydama bendrus pareiškimus šia tema su Lietuva, nesiedavo šio klausimo su tautinės bendrijos problemomis. Dabar vargu ar begalima tikėtis bendrų valstybių suderintų, neaptemdytų įvairiomis užuominomis apie vidinius nesutarimus, vizitų, kaip dar ne taip seniai, į Tbilisį.
Kyla ir kitas klausimas: ar verta planuoti kokius nors bendrus regioninius projektus, jei nesugebama išspręsti net elementaraus, demokratinėse valstybėse praktiškai nebeegzistuojančio klausimo, kaip pavardžių originalo kalba rašymas ar gatvių pavadinimai .
Jeigu prisimintume šių temų politinę, ilgametę pažadų ir jų vykdymo atidėliojimo istoriją, sveiku protu besivadovaujančiam politikui belieka tik nustebti, kaip iš vis dar šios valstybės tarpusavyje bendrauja. TS- LKD, strategiškai sugebanti dar mąstyti jos politikų dalis, kuriems, sprendžiant iš straipsnio, priklauso ir A. Kubiliu , be reikalo prieš kelis metus nusišalino nuo užsienio politikos formavimo ir pro pirštus žiūrėjo į chaotiškus, niekur nevedančius pareiškimus užsienio politikos klausimais bei nekonstruktyvias, destruktyvias ekstremistines nuotaikas jų pačių partijoje.
Lietuva prarado iniciatyvą net ten, kur dar santykiuose su besikeičiančia Lenkija dar galėjo išlaikyti. Dabartinė koalicija bendrais užsienio politikos klausimais tyli, bet santykiuose su Lenkija padarė kelis pozityvius žingsnius.
Žinoma, tie žingsniai dabar yra tarsi su girnomis, dalies visuomenės nepasitenkinimu dėl „nuolaidžiavimo“, dirbtinai skatinamu , nežinia kuo paremtu, nacionaliniu išdidumu ir panašiais emociniais dalykais, kurie naudingi tik trečiai šaliai, Eurazijos kūrėjams.
