O į Europą plūstantiems gana agresyviai nusiteikusiems musulmonų imigrantams puikiu pavyzdžiui, kaip gyventi ir taikiai sugyventi kitos kultūros šalyje, gali būti Lietuvos musulmonai – totoriai. „Mes esame Lietuvos dalis, kuri visada Lietuvą laikė savo tėvyne ir ją gynė“, - sako Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro vadovas muftijus Romas Jakubauskas.
Ketvirtadienį atidarytą parodą Vilniaus Rotušės antrajame aukšte gyventojai galės lankyti dvi savaites. Po to per pasaulį keliaujanti paroda bus išvežta į kitas šalis.
- Islamas ir tolerancija daug kam atrodo nesuderinami dalykai. Musulmonai atrodo kur kas įžeidesni ir kerštingesni už visų kitų religijų atstovus. Tai vis dėlto, yra islame tolerancijos ar ne?
- Toks stereotipas yra, jis susijęs su tam tikrais įvykiais įvairiose šalyse. Tačiau reikia nepainioti islamo ir atitinkamų visuomenių tradicijų, kurios neatitinka tikro islamo mokymo.
Korane yra aiškiai parašyta: Dievas nori žmonėms taikos, žmonės turi gražiai sugyventi, religija negali būti peršama jėga. Korane Dievas sako žmonėms: „Sukūrėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėte vienas kitą“. Žmonės turi ne kariauti, o pažinti vieni kitus.
Nesusipratimai yra iššaukti tam tikrų pasaulio įvykių – dažniausiai politinių. Bet kažkodėl apie tai kalbama, tarsi tai būtų paremta religijos mokymais.
Tokiais renginiais mes norime parodyti tikrąjį islamo veidą. Norime parodyti, kad kai religija yra praktikuojama, kaip islamas moko, tada visuomenėje būna taika, tolerancija, supratimas.
- Jūs teigiate, kad islamo karingumas kyla iš politikos, ne religijos?
- Taip, dažniausiai už to slypi politiniai siekiai. Atitinkami žmonės naudoja religinį aspektą, siekdami savo politinių tikslų.
Nesantaika, priešiškumas dažniausiai atsiranda dėl politinių tikslų siekiančių žmonių.
- Gal galite paminėti konkrečias vietas, valstybes, iš kurių ateina tas karingumas, metantis šešėlį ant viso islamo?
- Konkrečios valstybės negalėčiau išskirti. Didžioji dalis Rytų šalių anksčiau buvo užkariautos kolonijos. Kilo nepriklausomybės judėjimas, kiti judėjimai. Tai sukėlė įvairiausių problemų.
Tiesa, visada yra įvairių niuansų – žiūrint, iš kurios pusės pažiūrėsi. Ir lietuviai norėjo nepriklausomybės, o kovotojai už ją buvo vadinami teroristais.
Islamo pasaulis – labai didelis, apie pusantro milijardo žmonių. Naivu tikėtis, kad visi šimtu procentų būtų geri, bet negalima sakyti, ir kad visi blogi, piktybiški.
- Religinė tolerancija neprieštarauja islamo principams? Nėra žiūrima į kitą tikėjimą kaip į klaidą, blogį, su kuriuo reikia kovoti?
- Korane yra eilutė, kur sakoma, kad niekas negali būti priverstas tikėti. Tai yra asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Islamas tik nori ir kitiems papasakoti, kas jis yra, koks yra mūsų tikėjimas.
Tolerantiško sugyvenimo pavyzdžių labai daug. Tai Andalūzija – sritis Ispanijoje, kur 800 metų sugyveno įvairių religijų žmonės, nors valdė musulmonai. Taip pat Graikija, kur 400 metų valdė musulmonai. Graikai iki šiol yra krikščionys – niekas jų nevertė tapti musulmonais.
Taip pat pavyzdys gali būti Vidurio Rytai, kur gyvena įvairios konfesijos. Bažnyčios dalijasi bendra siena su mečetėmis – iš vienos pusės varpas skamba, iš kitos – azanas maldai kviečia musulmonus.
Geras pavyzdys ir Lietuva, kur ilgus amžius gyveno įvairių konfesijų žmonės ir nebuvo jokių konfliktų religiniu pagrindu.
- Kuo ypatingas Omano sultonatas, kuriam Lietuvoje skirta net speciali paroda?
- Šita paroda yra keliaujanti. Ji jau apsilankė daugelyje šalių ir toliau keliaus per kitas. Nutarėme parodyti būtent Omaną todėl, kad šita šalis, nors pagal teritoriją labai didelė, žmonių skaičiumi yra labai panaši į Lietuvą.
Omanas per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė, pasistūmėjo į priekį. Ši šalis turi labai gražią istoriją. Iš ten į Europą Šilko keliu atkeliavo smilkalai, ir Sindbadas kilęs iš ten.
Dauguma Omano gyventojų – musulmonai, bet yra ir įvairių kitų konfesijų, kurios labai gražiai kartu gyvena. Sultonas juos visus vienodai traktuoja ir remia. Omano sultonatas - labai geras tikro islamo pavyzdys.
- Ar modernioje islamiškoje valstybėje yra vietos ateizmui?
- Tai yra žmogaus pasirinkimas, kurį jis pats padaro. Bet būna ir toks ateizmas, kuris pats kitų netoleruoja. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais ateizmas buvo peršamas per prievartą.
Žmogus laisvas pasirinkti savo kryptį. Omano sultonate tokį pasirinkimą žmogus gali laisvai padaryti ir gyventi pagal savo įsitikinimus.
- O tuos įsitikinimus reikšti, išsakyti, spausdinti?
- Kiekvienoje valstybėje yra taisyklės, už kurių pažeidimą numatytos tam tikros bausmės. Kiekvienas, gyvenantis atitinkamoje visuomenėje, turi į tai atsižvelgti.
- Europai nerimą kelia didėjanti musulmonų imigracija. Sakoma, kad musulmonai keičia Europos veidą, atvykę iš kitų šalių agresyviai bando primesti savo vertybes ir kultūrą vietos gyventojams. Kaip jūs vertinate šį procesą?
- Kai žmonių skaičius didėja – be abejo, kažkokį pėdsaką jie paliks. Norės ir prasiplėsti. Kaip tą sureguliuoti – čia jau ne man spręsti. Bet jeigu tai daroma per prievartą – be abejo, tai neatitinka mūsų religijos mokymo.
Žmonės visada keliauja, ieško, kur jiems geriau. Dauguma atvykusiųjų į Europą yra ekonominiai imigrantai. Europa ir Amerika juos pati įsileidžia.
- Ar daug musulmonų Lietuvoje?
- Statistiškai – 3 tūkstančiai, bet iš tikrųjų – daugiau. Renkant statistinius duomenis, ne visi žmonės nori nurodyti, kokią religiją išpažįsta.
Lietuvos musulmonai – vietiniai žmonės. Didžiausia dalis – Lietuvos piliečiai. Jų protėviai čia gyvena jau daugiau nei 600 metų, nuo Vytauto Didžiojo laikų. Tai totoriai, kurie atvyko pagelbėti lietuviams kovoti su užkariautojais.
Taigi, islamo istorija Lietuvoje siekia daugiau nei šešis šimtmečius. Mes esame Lietuvos dalis, kuri visada Lietuvą laikė savo tėvyne ir ją gynė.
- Lietuvos musulmonai yra sunitai?
- Taip, sunitai. Sunitai sudaro didžiąją dalį visų pasaulio musulmonų.
- Lietuvoje nemažai studentų iš arabų šalių. Ar jie įsilieja į vietinį, lietuvišką religinį musulmonų gyvenimą?
- Mečetės atvertos visiems, kas nori. Į jas ateina įvairiausių tautų atstovai. Jeigu noro turi, lankosi ir studentai. Bet studentai yra laikini žmonės, Lietuvoje būna trumpai, keletą metų.
Yra ir kalbos barjeras. Ir dėl to sunku juos pritraukti į bendrą veiklą. Ta bendruomenė labai spalvinga, iš įvairių šalių, kalba įvairiomis kalbomis.
- Kokia kalba vyksta pamaldos jūsų mečetėse?
- Musulmonai visame pasaulyje meldžiasi arabiškai. Bet pamokslai sakomi ir lietuviškai, ir rusiškai, ir angliškai – dažnai keliomis kalbomis, kad susirinkusieji kažką išgirstų jiems priimtina kalba.
- Būdami musulmonai, giliai įleidę šaknis Europoje, ar jaučiate kokių nors mentaliteto skirtumų nuo atvykėlių iš arabų šalių?
- Be abejo, yra skirtumų. Jie atvyksta iš įvairių šalių, įvairių kontinentų – iš Afrikos, iš Malaizijos, iš Vidurinių Rytų. Skirtumai kartais būna labai nemaži. Bet mus vienija religija.
Galiu pasakyti, kad islame yra taisyklė – jeigu žmogus atvažiuoja į svetimą kraštą, jis turi įsilieti į vietinį gyvenimą. Aišku, ne atsisakydamas savo religijos pagrindų. Bet jis turi bendrauti, sugyventi. Prisitaikyti prie vietinių tradicijų, papročių – viena iš islamo taisyklių.
- Ar Lietuvos totoriai palaiko ryšius su arabų pasauliu? Kaip arabai į jus žiūri? Galbūt jūs kaip Europos senbuviai galite jiems patarti, kaip sugyventi su europiečiais?
- Mūsų ryšiai su jais labai geri, aukšto lygio. Rekomendacijos būna abipusės – ir mes galime jiems ką nors parekomenduoti, ir jie mums.
Suprantama, kad važiuojant į svetimą kraštą, reikia kažkaip prisitaikyti arba pasiklausti vietinių, kaip geriau elgtis, ką daryti, ko nedaryti.
- Kokie būtų jūsų patarimai musulmonams, atvykusiems į Lietuvą iš arabų šalių?
- Pirmiausia patarčiau susipažinti su tradicijomis, pagarbiai žiūrėti į vietinę kultūrą, pramokti kalbą.
Kai žmogus mokosi vietinių kalbos – tai visada pralaužia pirmus ledus. Tokios taisyklės galioja, atvykus į bet kokią šalį.
