Varguolių mylėtojas
Pranciškus Asyžietis – italas, gimęs, kaip ir galima suprasti, Asyžiuje 1181 ar 1182 m. Būsimo šventojo tėvas buvo pirklys – dėl šios priežasties vėliau viena iš šv. Pranciškaus globojamų sričių tapo prekybininkai. Pasakojama, kad pamaldi motina, sekdama Mergelės Marijos pavyzdžiu, savo pirmagimį pagimdė tvartelyje. Kūdikį ji pavadino Jonu – šv. Jono Krikštytojo garbei, tačiau iš verslo kelionės grįžęs naujai iškeptas tėvas pervadino sūnų Pranciškumi - „mažuoju prancūziuku“. Matyt, dėl verslo ryšių su Prancūzija.
Jei tikėsime pasakojimais, Pranciškaus jaunystė buvo spalvinga ir audringa. Jis mėgo ekscentriškai rengtis ir puotauti, švaistydamas tėvo pinigus. Tačiau jaunasis lėbautojas, negailintis tėvo pinigų, negailėjo jų ir vargšams.
Sulaukęs dvidešimties, jaunuolis pateko į karo sūkurį – dalyvavo Asyžiaus pilietiniame kare su Perudžija. Pasakojama, kad pakliuvus į nelaisvę, jo dvasioje įvyko lūžis. Susirgusį sūnų tėvas iš nelaisvės išpirko, tačiau liga taip lengvai nepasitraukė.
Ir štai 1205 m. šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų jaunuolis apsususioje Šv. Damijono bažnytėlėje pamato regėjimą, per kurį nukryžiuotasis pasako jam įžymiuosius žodžius: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji – vieni griuvėsiai“.
Raginimą supratęs gana paraidžiui, Pranciškus imasi remonto darbų ir atstato ne tik Šv. Damijono, bet ir keletą kitų bažnyčių. Dėl tokių investicijų tėvas ne itin nudžiunga, bet dar labiau jį įsiutina vargšams išdalintas turtas.
Atsisakęs teisių į paveldėjimą, Pranciškus apsivelka atsiskyrėlio abitą, o būdamas maždaug 28 metų, supranta, kad tikrasis jo pašaukimas – skelbti evangeliją visai kūrinijai. Sakoma, kad jis pamokslus sakydavo netgi gyvūnams – ir, kas įdomiausia, šie jų klausydavo.
Gyvūnų globėjai ir šiandien susižavėję cituoja Šv. Pranciškaus žodžius, kad gyvūnai yra mūsų mažesnieji broliai. Jo idėjos ekologinės etikos vadovėliuose dažnai priešinamos bendrai krikščionybės tendencijai į gamtą žiūrėti kaip į Dievo atiduotą žmogaus valdžion, kuria galima be didelių moralinių skrupulų naudotis savo reikmėms.
Pranciškus Asyžietis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną, labiau žinomą pranciškonų vardu, taip pat prisidėjęs prie Šv. Klaros neturtėlių seserų ordino įkūrimo, garsėjo kuklumu, meile vargšams, šiluma ir sugebėjimu kalbėti aiškiais ir paprastais žodžiais.
Pasak legendų, jis buvo pirmasis žmogus, pažymėtas stigmomis – žaizdomis, atkartojančiomis Jėzaus per nukryžiavimą patirtus sužalojimus. Tai, esą, įvyko 1224 m. rugsėjo 14 d.
Mirė Šv. Pranciškus nesulaukęs nė penkiasdešimties, 1226 m. spalio 3 d., išsekintas kepenų, kasos ir akių ligų. Prieš mirtį jis pasiprašė nunešamas į vieną iš savo atnaujintų bažnyčių – Porciunkulės bažnyčią, ir paguldomas ant grindų. Praėjus dvejiems metams, popiežius Grigalius IX jį paskelbė šventuoju.
Nutrūktgalvis keliautojas
Kitas šventasis, nešiojęs Pranciškaus vardą ir bent jau teoriškai galintis būti naujojo popiežiaus įkvėpėju, gyveno trimis šimtais metų vėliau. Tai ispanas Pranciškus Ksaveras, gimęs 1506 m, turtingų ir išsimokslinusių ispanų šeimoje iš Navaros regiono. Jo tėvas dėstė Bolonijos universitete.
Išvykęs studijuoti į Paryžių, Pranciškus Ksaveras sutiko du bendraminčius studentus, kurie pakeitė jo gyvenimą – Petrą Flavrę ir Ignacą Lojolą. Kartu su dar keletu bendraminčių, ši kompanija, užuot toliau tiesiog krimtusi mokslus, nusprendė aplankyti Šventąją Žemę ir davė skaistaus bei neturtingo gyvenimo įžadus. Ši draugija vėliau pasivadino Jėzaus draugija – ordinas plačiau žinomas jėzuitų vardu.
Sulaukęs 35 metų, Pranciškus Ksaveras išplaukė į Indiją, Goa. Pasakojama, kad vandenyne jį kankino jūros liga, tačiau Pranciškus su ja kovojo, rūpindamasis kitais ligoniais. Nuvykęs į Goa, taip pat lankė vargšus, ligonius, raupsuotuosius.
Panašu, kad Pranciškus Ksaveras buvo vietoje nenustygstančio charakterio. Jis bastėsi po aplinkines salas ir kitas neišžvalgytas vietoves. Yra žinoma jo frazė: „Jeigu tose salose būtų aukso kasyklų, tai krikščionys į jas plūste plūstų. Tačiau sielos yra vertingesnės už auksą“.
Pasakojama, kad Pranciškus buvo nusibastęs net iki Japonijos, kur, visiškai nemokėdamas kalbos ir nežinodamas papročių, vis vien sugebėjo suburti krikščionių bendruomenę. Keliautojo misionieriaus ambicijos siekė ir Kiniją, tačiau pakeliui į ją jį pakirto sunki liga.
Jis mirė Singapūre 1552 metų gruodžio 3 d. nuo plaučių uždegimo. Mirštančiam jaunas jį lydintis kinas į ranką sugebėjo įsprausti uždegtą žvakę – šviesos, kurią Pranciškus troško nešti į kiekvieną pasaulio šalį, simbolį.
Pranciškus Ksaveras šventuoju buvo paskelbtas 1622 m. Vėliau jam paskirta globoti užsienio misijas.
Be šių dviejų ryškiausių, Pranciškaus vardą turėjo dar keletas šventųjų. Tai Pranciškus Karačijolas, gimęs Italijos Abruzo regione 1563 m., Pranciškus iš Paolos, taip pat italas, gimęs 1416 m., bei Ženevos vyskupas Pranciškus Salezietis, gimęs 1567 m.
Eis į pasaulį
Kad pasirinkdamas Pranciškaus vardą naujasis popiežius apeliavo ne tik į Asyžietį Pranciškų, bet ir Pranciškų Ksaverą, misionierių, kuri ėjo į pagonišką pasaulį, agentūrai BNS pabrėžė ir Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius, pats priklausantis jėzuitų ordinui.
„Manau, šiuo savo vardo pasirinkimu jis duoda ženklą, kad
reikia drąsiai eiti į mūsų dienų pasaulį, kuris deja, daug kur,
jei ir nėra griežta prasme pagoniškas, bet krikščioniškų
vertybių yra labai praradęs.(...) Aš tikiuosi, kad jis mus visus
ragins, pirmiausia, vyskupus, būti atviriems, eiti į pasaulį,
nebijoti būti pažemintiems, nesuprastiems, bet tvirtai su meile
nešti Evangelijos žinią. Tai yra vaistas, kurio pasaulis nelabai
supranta, bet vaistas, kurio šiandien ypatingai reikia. Dabartinis
pasaulis garbina tik daiktus, pinigus. Manau, šitas popiežius mus
kvies mus rinktis visai kitas vertybes“, - kalbėjo arkivyskupas.
S. Tamkevičius teigė pernelyg nesureikšminantis fakto, kad
popiežiumi pirmą kartą išrinktas vienuolis jėzuitas, šiuo
atveju, anot S. Tamkevčiaus, svarbi esmė - „tai, kad jis pasirinkęs
savo gyvenimo keliu neturtą, ištikimybę Viešpačiui ir dvasinį
tyrumą“.
Apie Pranciškaus vardą pasirinkusio popiežiaus asmenį ir apie tai, kuo gali išsiskirti jo valdymas, žurnalistas Edmundas Jakilaitis kalbėsis su Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, kultūros istoriku ir filosofu Vytautu Ališausku, su bažnyčios istoriku Pauliumi Subačiumi bei su jėzuitų kunigu Antanu Saulaičiu šiandien 17 val. 20 min. ir 21 val. 55 min. laidoje „Lietuva tiesiogiai“ per „Lietuvos ryto“ televiziją.
