Daug netikėtumų žadantis popiežius Pranciškus

Nors tai ir netikėtumas, tačiau italų žurnalisto Lucio Brunelli (daug dešimtmečių dirbusio Vatikane) žurnale „Limes“ paskelbtas slaptas kardinolo dienoraštis, pasakojantis apie tai, kas vyko per 2005 metų konklavą, atskleidė, kad tuomet kardinolas Jorge Mario Bergoglio buvo rimtas konkurentas kardinolui Josephui Ratzingeriui, vėliau tapusiu Benediktu XVI.

Pasak anoniminio šaltinio, kurio patikimumas dabar jau nekelia abejonių, kardinolas Jorge Mario Bergoglio tuomet trečiame konklavos ture gavo 40 balsų. Tad jam trūko tikrai nedaug dar 2005 m. užimti šv. Petro sostą.

Tačiau popiežystės istorijoje egzistuoja tam tikra taisyklė, kad kardinolas, buvęs antru vienoje konklavoje, išrenkamas popiežiumi kitoje.

Tad kodėl J. M. Bergoglio pavardė retai šmėžuodavo tarp „papabile“? Viena vertus, buvo abejojama slapto kardinolo dienoraščio autentiškumu, kita vertus, garbingas jo amžius kėlė dvejonių dėl galimybių tapti pontifiku.

Informuoti sluoksniai Vatikane tvirtina, kad J. M. Bergoglio niekada neatmetė galimybės tapti popiežiumi, tačiau jis kartu pasižymėjo kuklumo dorybe kalbų apie popiežystę akivaizdoje.

Kodėl šis popiežius reikalingas šių dienų Bažnyčiai?

Paskutinėmis dienomis tarp minimų kandidatų į popiežių jau buvo galima išgirsti kardinolo J. M. Bergolio pavardę, kadangi praėjusią savaitę vykusiuose pasitarimuose prieš konklavą (kongregacijose) jis savo oficialia kalba kardinolams paliko gilų įspūdį.

Nors ir sulaukusio 76 metų, būsimojo popiežiaus žodžiuose nuskambėjo nusiteikimas ir paraginimas apvalyti Romos kuriją nuo ją apraizgiusių intrigų.

J. M. Bergoglio – italų geležinkelio darbininko sūnus (tad tam tikru būdu popiežiaus sostas grįžo italams), įstojo į jėzuitų ordiną sulaukęs 21 metų. Būdamas Buenos Airių arkivyskupijos ganytoju jis laikėsi konservatyvios linijos Katalikų bažnyčios doktrinos klausimais ir kartu buvo uolus socialinio teisingumo šalininkas.

Jau dabar jis daug kuo yra pirmasis – pirmasis popiežius iš Naujojo pasaulio, pirmasis popiežius iš jėzuitų draugijos, pirmasis, pasirinkęs šventojo Pranciškaus vardą.

Pastaroji aplinkybė itin svarbi – naujasis popiežius, 1998 m. tapęs vyskupu, atsisakė jam priklausančios rezidencijos, o į tarnybą važinėjosi visuomeniniu transportu. Jis yra ne kartą sakęs, kad Bažnyčia turi skelbti Evangelijos paprastumą ir tikrumą, o jo gyvenimo būdas būtent ir liudija šią evangelinę žinią.

Jam, kaip ir šv. Pranciškui Asyžiečiui, neturtas, kuklumas ir paprastumas yra vertybės. Be to, nedera pamiršti, kad šv. Pranciškus buvo didis Bažnyčios gyvenimo atnaujintojas.

Viskas yra užuominos, kad ateityje laukia dar ne vieną netikėtumą pateiksiantis pontifikatas.

Ketvirtadienį Vatikanas pranešė, kad oficialus naujojo Katalikų bažnyčios vadovo vardas yra popiežius Pranciškus, be romėniško skaičiaus.

Vatikano atstovas Federico Lombardi, norėdamas užkirsti kelią bet kokiai galimai painiavai, pažymėjo, kad prancūzų kardinolas Jeanas Louis Tauranas, kuris paskelbė naujojo popiežiaus vardą pasauliui, pasakė tik „Pranciškus“. Taip parašyta ir pirmajame Vatikano biuletenyje apie naująjį popiežių.

Būtent tokį vardą pasirinko pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos Jorge Mario Bergoglio, praneša naujienų agentūra BNS.

„Pranciškumi I jis taps po to, kai turėsime Pranciškų II“, - sąmojingai pridūrė F. Lombardi.

„Cardinalem Bergoglio qui sibi nomen imposuit Franciscum“, - trečiadienį vakare paskelbdamas naujojo pontifiko vardą pasakė Vatikano protodiakonas, kuris - kas svarbu - nepridėjo žodžio „Primum“ („Pirmasis“).

Popiežius bus Pranciškus iki tol, kol koks nors kitas pontifikas pasivadins Pranciškumi II, žinoma, jeigu taip iš viso atsitiks. Nuo to momento dabartinis 1,2 mlrd. pasaulio katalikų lyderis įeitų į istoriją kaip Pranciškus I.

Pirmasis popiežius, prie savo vardo pridėjęs žodį „Pirmasis“, buvo kardinolas Albino Luciani, kuris 1978-aisiais pasivadino Jonu Pauliumi I.

Popiežių vardai jau daug amžių yra neatsiejami nuo Bažnyčios lyderių tais vardais palikimo.