Pirmasis istorijoje tikrai laisvas popiežiaus atsistatydinimas gal ir nebuvo toks didelis netikėtumas. Juo labiau, pedofilijos skandalas, ar spėjama kardinolų grupių nesantaika nėra, ir negali būti, tikroji popiežiaus atsistatydinimo priežastis.
Anaiptol, popiežius nedezertyravo, jis liko oriai tarnauti visuotinai Bažnyčiai kriziniu laikotarpiu. Giliai asmeniškai išgyvendamas, bet tuo pačiu ryžtingai imdamasis konkrečių priemonių, spręsdamas įvairias problemas – popiežius suvaldė krizę Bažnyčioje. Vis dėlto, šis pasitraukimas iš pareigų yra istorinis įvykis, jau dabar keičiantis Bažnyčios veidą.
Antai, konklavos būdavo nuspalvinamos ką tik įvykusių didingų laidotuvių vaizdais, apmąstymais apie velionio popiežiaus veiklą, tačiau šios konklavos aplinka kitokia – dalykiškesnė, atviresnė, kupina kardinolų svarstymų apie tai, koks turėtų būti popiežius, kokio pontifiko šiandien reikia Bažnyčiai.
Kardinolai vis aiškiau prabyla apie kriterijus, kuriuos turės atitikti naujas popiežius. Jie užsimena apie Romos kurijos reformą, kuri jau nekartą reformuota, tačiau kardinolų kaltinama atitrūkimu nuo Bažnyčios kasdienybės ir perdėtu nepriklausomumu.
Benediktas XVI pasižymėjo kaip žmogus gebantis užmegzti ryšį su sekuliariąja pasaulio visuomenės dalimi. Viliamasi, jog ir naujas popiežius gebės komunikuoti su ta pasaulio dalimi, kuri nėra prisirišusi prie religinių vaizdinių. Kita vertus, nėra priešiška fundamentalioms krikščionybės išpažįstamoms vertybėms: žmogaus orumo, laisvės, galimybės ugdyti pasaulį, kalbėti apie žmogaus egzistencinę prasmę.
Akivaizdu, kad Europa išties seniai nėra pasaulio centras. Norima popiežiaus, kurio akis aprėptų Katalikų Bažnyčią kaip visumą, o ne tik žvelgtų eurocentriškai. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI pasaulio Bažnyčios įvairovę giliai pažino tik tapę popiežiais. Benedikto XVI eurocentriškas požiūris, po didžiųjų kelionių į Afriką, Lotynų Ameriką, evoliucionavo. Jis pradėjo Bažnyčią matyti kitokią – platesnę, su naujomis problemomis, ne tik Vakarų civilizacijai būdingomis – tokiomis kaip moterų kunigystė, gėjų santuokos.
Po Vatikano II susirinkimo klestėjusi išsivadavimo teologija savo klasikiniu pavidalu žlugo kartu su komunistine sistema devintojo dešimtmečio pradžioje. Popiežius Benediktas XVI, dar būdamas kardinolu, parodė išsivadavimo teologijos neperspektyvumą, tokiu būdu išryškindamas Bažnyčios socialinės doktrinos vertę socialinei pažangai. Jo rūpesčiu parengtas socialinio mokymo kompendiumas – rimtas akstinas ir naujam popiežiui plėtoti šią problematiką.
Esu įsitikinęs, kad naujasis popiežius neišjudintų moterų kunigystės klausimų, nemanau, kad homoseksualios šeimos gali būti pripažįstamos tolygiomis tradicinėms, net ir tolimoje ateityje. Tačiau klausimai apskritai dėl moters vietos Bažnyčioje, požiūris į LGBT problemas ar kontracepciją gali įgauti kitokių aspektų.
Benedikto XVI pontifikatas atskleidė, popiežiaus kaip teologo, svarbą. Vadintas konservatoriumi, paradoksaliai ir labai subtiliai, jis išryškėjo kaip vienas moderniausių popiežių.
Jau per Benedikto XVI pontifikatą į keletą klausimų buvo pažvelgta itin naujai. Verta prisiminti, kad kilusioje diskusijoje apie prezervatyvus AIDS kontekste, popiežius pateikė patikslinimų, kurių prieš dešimtmetį vargu ar galima buvo tikėtis.
Būtent, Benedikto XVI atėjimas į Šventąjį Sostą išjudino daugelį problemų Bažnyčioje – krikščionių vienybės perspektyvą, kuri buvo aklavietėje, nes stokojo naujų teologinių idėjų, paskatino svarstymus Bažnyčios kolegialumo klausimu, ypač dėl Romos kurijos jautresnio ir glaudesnio bendravimo su vietinėmis Bažnyčiomis. Benedikto XVI pontifikato metais nebuvo nei vieno disciplinuojamo teologo, tuo tarpu Jono Pauliaus II laikais Romos institucijos cenzūravo ne vieną jų.
Baltas dūmas netrukus paskelbs naują Visuotinės Bažnyčios ganytoją. Tai gali būti visai netikėta figūra. Tačiau bet kuriuo atveju – net ir daugeliui ne katalikų – jis primins Bažnyčios universalumą ir vienybę, o kaip tikėjimo sergėtojas – drąsins krikščionis, kad ir kokios konfesijos jie būtų, autentiškai krikščioniškai gyventi šiuolaikiniame pasaulyje net ir tada, kai jis yra priešiškas ar bent atšiaurus.
Vytautas Ališauskas 2008-2012 m. buvo Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto
