Kaip viskas vyks? Kardinolas kamerlengas (dabar juo yra Tarcisio Bertone) praneš konklavos tėvams reikalingo balsų kiekio konklavoje sulaukusio kardinolo pavardę. Jei išrinktasis sutiks būti Romos vyskupu, išgirs klausimą, kokiu vardu nori būti vadinamas.
Vėliau kardinolas protodiakonas (juo turėtų būti Jean-Louis Tauranas) iš Apaštalinių rūmų balkono paskelbs šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems kardinolo vardą ir pavardę, pridėdamas žodžius, „kuris išsirinko sau vardą“ (qui sibi nomen imposuit) ir praneš jo pontifikalinį vardą pasauliui.
Paprotys naujai išrinktam popiežiui keisti vardą yra nerašyta tradicija ir nėra kaip nors reglamentuotas. Jis atsirado tuomet, kai 533 m. popiežiumi išrinktas romėnas Merkurijus nusprendė keisti savo vardą, nes jam atrodė, kad būtų netikslinga popiežiui vadintis romėnų prekybos dievo vardu.
Tad Merkurijus paskelbė, kad jis bus žinomas Jono II vardu. Šis poelgis ilgainiui tapo papročiu, nes nuo X a. pabaigos popiežiai paprastai pasirinkdavo sau naują pontifikato vardą. Dar XVI amžiuje, popiežius Marcelijus II buvo paskutinis pontifikas pasilikęs savo krikšto vardą.
Vardo pasirinkimas dažnai slepia reikšmingus simbolius. Visų pirma, pastebima tendencija, kad popiežiai pastaruosius kelis šimtmečius vardus pasirenka savo pirmtakų garbei. Taip, pavyzdžiui, elgėsi kardinolas Albino Luciani, kuris 1978 m. (miręs praėjus 33 dienoms nuo jo pontifikato pradžios) pasivadino Jonu Pauliumi I. Tai jis padarė dviejų savo tiesioginių pirmtakų, Vatikano II Susirinkimo pagrindinių žmonių, Jono XXIII ir Pauliaus VI garbei. Jo įpėdinis kardinolas Karolis Wojtyla, pasiėmė tą patį vardą - Jonas Paulius II.
Beje, Jonas Paulius I padarė tikrą „onomastinę revoliuciją“. Pirmiausia, anksčiau prie vardo popiežiai nedėdavo skaičiaus I, o jis būtent taip pasielgė, be to, pirmą kartą popiežystės istorijoje buvo pasirinktas dvigubas vardas.
Kardinolas Josephas Ratzingeris pasirinko daugiau tradicinį sosto vardą - Benediktas XVI. Tuo jis ne tik pareiškė savo meilę šv. Benediktui Nursiečiui bei pagarbą „taikos popiežiui“ Benediktui XV, bet ir patvirtino dar vieną nerašytą taisyklę - popiežiai niekada nesirenka to paties vardo tris kartus iš eilės.
Tad nors vardo keitimą galima laikyti monarchiniu reliktu popiežystėje, tačiau jis turi ir didelę simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, tradicijų svarbą akcentuojantys katalikai šiomis dienomis laukia, kad žmones iš Apaštalinių rūmų balkono laimins Pijus XIII, Karolio Wojtylos nostalgijos apimti - kad Jonas Paulius III, o reformų ištroškę – Grigalius XVII.
Jei išgirsime Pauliaus VII vardą, galėsime manyti, kad naujasis pontifikas akcentuos naująją evangelizaciją, Leonas XIV – socialinį teisingumą ir Bažnyčios rūpestį žmonių reikmėmis, o Jonas XXIV net gali sušaukti naują Bažnyčios susirinkimą.
Tačiau nevertėtų atmesti ir galimybių, kad popiežius pasiliks savo krikšto vardą ar nuspręs „reabilituoti“ kokį nenusisekusio pontifiko ar kokio antipopiežiaus vardą. Daug kardinolų ir Bažnyčios analitikų kalba, kad būsimasis popiežius turėtų būti Jono Pauliaus II-ojo ir Benedikto XVI-ojo lydinys, tad visai realu sulaukti Karolio Juozapo I.
Koks šis vardas bus, tokia bus pirmoji žinia pasauliui apie naujuosius pontifiko prioritetus, savotiška jo „programa“. Laukti, tikėkimės, liko nedaug.
