Kai kuriuos Antano žodžius sunku suprasti net patiems dzūkams. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad senolis tiesiog švepluoja.
Musteikos kaimo (Varėnos raj.) gyventojas jau kelias dešimtis metų pina šiems kraštams įprastą krepšį – „kašelę“. Kiek per savo gyvenimą nupynęs jų vyriškis jau neatsimena. „Koki penki šimtai kašelių cikrai bus mano nupynta“, - spėja jotvingių palikuonis.
„Svarbiausia, kad pušalė nebūc graudzi“
Nors pinti balaninius krepšius mokėjo ir Antano tėvas, tačiau jis pats šio amato išmoko iš kaimyno. Pynėjas į Musteiką atsikėlęs po vedybų su žmona, mano kad svarbiausia šiame užsiėmime yra gera medžiaga.
„Svarbiausia, kad pušalė nebūc graudzi. Tadu ji tokia raudona būna. Graudziu balanu sunku pync. Jinai lūžta per sulankimus ir tep ne kokia būna“, - pasakoja Antanas apžiūrinėdamas ką tik nuskeltą balaną.
Balanos paprastai daromos iš žalios, žiemą nukirstos pušies. Kamienas turi būti nešakotas ir nesuktas, o metinės rievės plonos. Viena vienintelė šaka, padaro netinkamą visą kamieną, nes balanoje atsiras skylė. O iš medžio su storomis rievėmins gaunasi storos balanos.
Tinkamos medžiagos rasti sunku
Pasak Antano dabar, iškirtus miškus, rasti geros medienos darosi vis sunkiau ir sunkiau.
Aptikus tinkamą medį yra atpjaunamas maždaug 1,5 metro ilgio rąstas. Jo ilgis priklauso nuo norimos nupinti kašelės dydžio. Dviejų kirvių ir medinės kuokos pagalba šis rąstas suskaldomas į ketvirčius. Po to iš jų gaminami vadinamieji „trainai“. Tai dar siauresnė rąsto dalis – tokia, kad kaip tik būtų norimos balanos pločiui. Tada pašalinama medžio šerdis. Ji pynimui netinkama.
Iš trainų jau daromos balanos. Tam reikia turėti specialų skiedrinį kirvį. Tai plokščias ir pailgas įrankis, kuris iš pirmo žvilgsnio net nepanašus į malkos skaldytį skirtą įrankį. Nesant skiedrinio kirvio naudojamas didelis peilis.
Atskėlus balanos dar paploninamos jas nuobliuojant arba nuskutant peiliu. Kuo plonesnė balana, tuo paprasčiau ir lengviau yra pinti.
Nesudėtinga, bet reikalauja laiko ir kruopštumo
Pynimas nėra sudėtingas, tačiau reikalauja laiko ir kruopštumo. Balanos dedamos skersai, sulenkimai dažnai yra įpjaunami buku peiliu. Jeigu balanos vis dėl to būna kietos – jos yra pamerkiamos arba apipilamos karštu vandeniu. Tuomet mediena tampa minkštesnė.
Musteikiškis nėra brangininkas. Už kruopščiai nupintą „kašelę“ jis prašytų 30 litų. Trumpomis žiemos dienomis Antanas spėja nupinti tik vieną kašelę. Vasarą, kai dienos ilgesnės – spėtų ir dvi. Tačiau šių, seniau labai populiarių krepšių, dabar jau beveik niekam nereikia. Todėl senolis iš savo darbo nepragyventų, net jeigu ir norėtų.
Išsilaiko pusę amžiaus
Balaninius krepšius nukonkuravo plastmasiniai kibirai ir celofaniniai maišeliai. Pats Zaliauskas, nors ir turi šiuolaikinius krepšius, tačiau nelabai jų mėgsta. Eidamas į parduotuvę jis mieliau paima savo pintą krepšį, nei dabartinius vienkartinius maišus. Sako mažiau šiukšlių būna, o ir šiaip maloniau prie rankos limpa.
Balaniniai krepšiai, atvirkščiai nei dabartiniai pagaminti iš plastmasės, išsilaiko dešimtis metų. Štai, kad ir Antano iki šiol naudojama „kašelė“ yra išlikusi iš jo tėvo laikų. Ir vis dar tarnauja, tiesa jis sako, kad reikėjo neseniai rankeną pakeisti, nes aplūžo.
Musteikiškis šiek tiek gaili, kad nė vienas jo vaikas taip ir neperėmė jo amato, tačiau dėl to per daug ir nepergyvena. „Dabar čėsai kici, visi gyvena pagal savo madų“, - numoja ranka Antanas ir pastato ant skiedromis nuklotų grindų ką tik baigtą kelišimtąją kašelę.
