Prašom, istorija iš senų laikų (gal kokių poros dešimtmečių senumo). Barmenas iš rytų Londono aludės, esančios baisiame kaip atominis karas rajone, išprašo iš baro du juodaodžius lankytojus, pasakęs „mano bare juodžių nebus“, dar palydėjęs visa tai rasistiniu apibūdinimu ir paaiškinęs nelabai suglumusiai publikai, kad „nuo jų vienos bėdos – prisigeria, neužsimoka, elgiasi kaip gyvuliai“. Niekas neiškviečia policijos ir išvarytieji niekam nesiskundžia.
Paslaptis? Pats barmenas – juodas kaip smala išeivis iš Tanzanijos, antros kartos imigrantas, vienas nedaugelio Londono juodaodžių barmenų. Šią istoriją žino ir pasakoja Londone jau daug metų.
Moralo čia jokio ypatingo nėra, kaip ir ryšio su pagrindine tema. Tiesiog norėjau pasiūlyti gerą pasakojimą, prieš pereidamas prie pagrindinės temos.
Nusilenkti noriu tau žemai, skundų ir laiškų šalie. Tema yra iš lygių galimybių serijos. Apie tai, kad įžeistieji kylą į kovą ten, kur jų mažiausiai tikimasi. Jie - kaip žarnyno infekcija, niekada nežinai, kada nuo jos paleis vidurius.
Restorano savininkai Klaipėdoje pasiūlė vakarais vaikų nebesivesti vidun. Vaikai (ypač neišauklėti – negalintys ramiai pasėdėti, bet visur landžiojantys kaip maži velniai, drabstantys maistą ir laistantys gėrimus varijotai) triukšmauja, kelia erzelį ir trukdo suaugusiems lankytojams naudoti restoraną pagal paskirtį.
Restoraną lengva suprasti: tie rupūžiukai jau visiems skersai gerklės. Be to, ne mažesnė problema yra jų tėvai: su kiekvienu bjauriai besielgiančiu vaiku dažniausiai būna vienas arba du tėveliai, kurių įkyrumas, kniaukiantis tonas ir prisirišimas prie pigiausių meniu eilučių yra tiesiogiai proporcingas jų vaikų blogam elgesiui.
Jie dažniausiai teišgeria vieną stiklą gėrimo ir suvalgo kokios duonytės su užtepu, bet sėdi ir vietą užima visą vakarą, kol jų išpaikinta vada gadina nervus visiems lankytojams.
Tie tėveliai (dažniau – mamytės) ateina iš anksto nusiteikę būti nepatenkinti, skundžiasi per brangiais patiekalais, o paskui visą vakarą tarpusavyje pliurpia apie ekologines košytes ir vaikų jogos treniruotes, o taip pat apkalbinėja bendrus pažįstamus. Todėl nieko nuostabaus, kad jų skaičių yra sveika apriboti. Neleisi mažųjų, nelįs ir tėvai. Logiška.
Kai kurie svečiai pasipiktino ir nubėgo skųstis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Tiesą sakant, aš irgi būčiau pasipiktinęs, jei kuri nors vieta, pavyzdžiui, sugalvotų paskelbti, kad Užkalnis ten nelaukiamas. Ko gero, tyčia bandyčiau lįsti vidun. Gal nusifotografuočiau prie tos įstaigos ir įkelčiau nuotrauką į internetą. Tik skųstis neičiau, nes aš ne skundikas.
Aišku, galima sakyti, kad restoranas galėjo pasirinkti kažkokį būda paaiškinti savo pageidavimą taip, kad net ir labiausiai neurotiški skundų maišeliai nepasijustų įžeisti. Tačiau čia jau būtų aukštasis pilotažas, negali tikėtis, kad visi karčemų šeimininkai sugebės tvarkytis su nestabilios psichikos lankytojais, kurių yra kiekviename mieste. Ne visi gimę būti psichologais.
Sugebėjimas įsižeidinėti ir įrodinėti teises Lietuvoje per trumpą laiką pasiekė pavojingą Vakarų Europos lygį. Kai įkalinimo įstaigų gyventojai, atlikus laisvai minutei nuo skambinėjimo pensininkams, užpylė teismus skundais dėl įkalinimo sąlygų, niekas nemanė, kad čia yra didesnės problemos ženklas.
Visose redakcijose ir valstybės įstaigose žino apie mažą, bet stabilų kiekį lunatikų, siuntinėjančių skundus „instancijoms“. Jų buvo visuomet. Tačiau dabar reiškinys yra masinis, kaip prieš kelerius metus provincijos miestuose buvo susižavėjimas dekupažu.
Dabar mada yra skundai. Netrukus, matyt, talentų šou dalyviai skųsis lygių galimybių kontrolieriams, kad jų neperkėlė į kitą etapą, skundus valdžiai rašys mėgstamos grietinės lentynoje neradę parduotuvės lankytojai, o grįžę iš atostogų tautiečiai pils laiškus instancijoms dėl to, kad per atostogas Antalijoje jie nepakankamai pailsėjo, nes aplink baseiną buvo per daug lietuvių.
Ačiū Dievui, Klaipėdos atveju skundikams buvo oficialiai atsakyta, kad prigimtinės teisės ropoti po vyninės grindis ir čiupinėti butelius, sudėtus pasieniais, jų bambliai neturi. Sveikas protas kartais nugali.
Dar man labai patiko pasipiktinusiųjų protestai ir pažadai daugiau į tą restoraną kojos nekelti. Mielieji, nežinau, kaip jums paaiškinti, bet būtent to iš jūsų ir norima. Jūs nenorite to restorano, o restoranas – jūsų. Klaipėdoje yra daugybė kitų visuomeninio maitinimo vietų, kur tokia tvarka nenustatyta. Ten jus ir jūsų ataugas, atsiprašau, atžalas, greičiausiai noriai priims.
O jei jūsų niekur ypatingai nelaukia, greičiausiai teks pagalvoti apie tai, kodėl taip yra. Vienas variantas – visi prieš jus susimokė ir visi kolektyviai nesupranta jūsų nuostabumo (galima lažintis, kad to paties nesuvokia ir jūsų darbdaviai, ir moka jums žymiai mažiau, nei jūs esate verti ar vertos).
Arba, galimai, jums reikia tiesiog geriau auklėti vaikus, kad elgtųsi žmoniškai viešoje vietoje.
